Tarptautiniai ekspertai, įvertinę, ar Lietuvai ekonomiškai labiau apsimoka nupirkti, ar toliau nuomotis Klaipėdos uoste esantį SGD laivą-saugyklą, pateikė išvadą, kad Lietuvai po 2024 metų labiausiai verta jį nusipirkti.

Buvo vertinami trys scenarijai: SGD terminalo įsigijimas po 2024 m., nuomos sutarties pratęsimas 10 metų ir 20 metų.

Skaičiuojama, kad SGD laivo-saugyklos įsigijimo sąnaudos gali siekti 121-160 mln. eurų. Nuomos sąnaudos siekia 25-35 mln. eurų per metus, atsižvelgiant į tai, kuriam laikotarpiui būtų pratęsta nuoma.

Vyriausybė ir Seimas yra pritarę SGD terminalo bei valstybės skolos įstatymų pakeitimų projektams, kuriais norima sudaryti teisines sąlygas iki 2024 m. įsigyti SGD laivą „Independence“.

Projektu siūloma sukurti teisinį pagrindą terminalo operatoriui ,,Klaipėdos nafta” ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise įsigyti SGD laivą ekonomikai naudingiausiu būdu.

Seimo narys, Energetikos ir darnios plėtros komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys interviu naujienų agentūrai ELTA teigė, kad „Independence“ atvykimas į Klaipėdą, nepaisant kritikos dėl didelių jo išlaikymo kaštų, yra laimėjimas, tačiau reikėtų gerai įsivertinti, ką su juo daryti ateityje.

– Praėjo penkeri metai, kai SGD terminalas pasiekė Klaipėdą. Ar šiandien galima pasakyti, kad tai buvo politinis, bet ne ekonominis laimėjimas?

– Politiškai tai tikrai laimėjome. Viską sudėjus, tai yra laimėjimas. (...) Tai ne tik energetika ir ekonomika, tai ir politika. Šioje vietoje daug sveikiau, kai turime konkurenciją, galimybę rinktis ir nepriklausyti nuo monopolininkų, ypač iš Rytų. Tai buvo seniai suplanuota ir, ačiū Dievui, įgyvendinta. Su ekonomika yra įvairių nuomonių. Matematiškai sunku tai įrodyti, ar tai pliusas, ar minusas, tai daugiau tikėjimo arba samprotavimo klausimas. Jeigu nori tiksliai suskaičiuoti naudas, turi žinoti, už kiek „Gazprom“, kaip monopolininkas, pardavinėtų mums dujas, jei nebūtų SGD terminalo. Tada skaičiuojant gali gauti arba labai dideles naudas, arba ne naudas. Tai tikėjimo klausimas, kaip monopolininkas išnaudotų savo monopolinę galią didinti kainas. (...) Tai tikėjimo klausimas, bet aš manau, kad yra ekonominė nauda.

– Kokios yra SGD terminalo ilgalaikės perspektyvos?

– Pernai buvo priimtas įstatymas, kuris Vyriausybei atriša rankas spręsti, ar pirkti terminalą, ar nepirkti, ar pirkti, parduoti ir tada mažesnį nusipirkti. Visi variantai yra įmanomi. Dėl to varianto nėra kol kas apsispręsta, nebent Vyriausybė kažką slapta nutarė.

– Kokia vertę gautų Lietuva, jei išpirktų SGD laivą-saugyklą?

– Šioje vietoje trūksta duomenų. Norisi, kad tiek įmonė, tiek ministerija būtų atviresnės ir visuomenei paaiškintų. Nes sprendimas, jei tai būtų pirkti, jis turi būti paaiškintas. (...) Tiek ministerija, tiek įmonė sau meškos paslaugą daro. Kas čia gali būti slapto? Kuo daugiau bus neaiškinama ir kuo daugiau bus leidžiamos spekuliacijos, tuo toliau bus sunkiau. Juolab yra viešasis interesas žinoti. Jei tai yra valstybės paslaptis, turi būti taip ir pasakyta bei paaiškinta, kodėl. Visuomenė vis tiek po to paklaus: „Tai kiek kainavo?“

Terminalą reikia išlaikyti. Per saugumo dedamąją visi dujų naudotojai sumoka už terminalo išlaikymą. Šioje vietoje, ką pastebėjome, nagrinėdami elektros ūkį, kad mūsų dujiniai elektros generatoriai neveikė, nes dujas per brangu pirkti ir dėl kitų priežasčių, o latviai perka, gamina elektrą ir ją mums parduoda. Kaimynai neprisideda prie terminalo išlaikymo.

Niekas to nepaneigė. Jei paneigtų, būtų labai malonu. Šioje vietoje klausimas, kaip čia yra, ne tik terminalą išlaikome, bet iš to produkto pridėtinės vertės produktą dar patys ir nuperkame. Tai už ką kovojame? Jeigu terminalu naudosis visas regionas, tai ar ir vėliau mes jį vieni išlaikysime? Dabar džiaugiamės, kad jis labai apkrautas, bet aš manau, kad tas džiaugsmas truputį su pipirais yra, nes tie, kurie naudojasi, jie nesumoka. Ta dedamoji, ką Lietuvos vartotojai sumoka, yra maždaug 90 mln. eurų per metus. Po dvejų metų atsiras GIPL (dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos. – ELTA), bus dar daugiau vartotojų.

– Sprendimas dėl išpirkimo sudaro sąlygas terminalo veiklos sąnaudas mažinti iki 43 mln. eurų per metus...

– Jeigu 90 mln. eurų yra išlaikymo sąnaudos, jos yra dviejų dalių: 65 mln. eurų yra infrastruktūrinė dalis ir už 25 mln. eurų perkame tam tikrą dujų kiekį privalomai pagal seną kontraktą virš rinkos kainos. Tie 25 mln. eurų yra viršrinkinio pirkimo. Metinės įmokos sumažės nuo 65 mln. eurų iki 43 mln. eurų, bet metų skaičius išaugs, tai suma ta pati arba net padidės, nes palūkanos prisidės. (...) Nes vietoje 2024 m., kaip pabaiga, bus 2044 m. Mes visą laiką mokame ir mokėsime kažkokį priedą prie rinkos kainos. Galėtų būti paaiškinta, kodėl taip darome, kodėl ne rinkos kaina perkame? Per 10 metų išleista 250 mln. eurų, tai yra maždaug terminalo kaina. Daug spekuliacijų, nežinomųjų, tai turi būti išsklaidyta.

– Kada galima tikėtis sprendimo?

– Tikrai ne 2024 m., žymiai anksčiau yra norima, čia ministrui turėtų būti skambutis.(...) turi būti iš naujo įvertinta padėtis. Kas buvo prieš metus ir daugiau, tai buvo viena situacija. Situacija labai greitai keičiasi ir pačioje SGD rinkoje, ir požiūryje į dujų vartojimą.

– SGD rinka jau nusistovėjusi?

– Europos investicijų banke sprendžiamas klausimas, ar atsisakyti visiškai dujų sektoriaus finansavimo su ta mintimi, kad, jei Europos strategija yra kuo greičiau pereiti prie CO2 neutralios ekonomikos, tai kam tada investuoti į dujų industriją ir kam jai skolint. Tai signalas. Iki šiol mes kalbame, kad dujos yra pereinamoji energija nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energetikos. Dabar vis daugiau balsų kartu su naująja Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen, kad viskas turi vykti žymiai greičiau ir bendrasis požiūris turi būti pakeistas.

– Kokį prioritetą Lietuva dabar taiko SGD kaip kurui? Lietuvos kelias kaip ir laipsniškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo, investuoti daugiau į žaliąją energetiką, bet ir SGD terminalo išpirkimo idėjos neatsisakoma.

– Dėl to reikia įsivertinti. Reikia pripažinti, kad ir energetikos strategija šioje vietoje tokia neaiški. Čia turbūt į tą bendrą paveikslą reikia įdėti sinchronizacijos projektą. Labai svarbu turėti savo valdomus generacijos pajėgumus, nes vėjas gali pūsti, gali nepūsti, saulė gali šviesti, gali nešviesti. Šioje vietoje visos trys šalys negali būti deficitinės, nes dabar mes esame absoliučiai deficitiniai, tik 25 proc. pasigaminame. Iki šių metų Estija buvo perviršyje, dabar taip pat deficite. Absoliuti dauguma šalių importuoja ne daugiau kaip 10 proc. Mes su savo 75 proc. esame absoliutūs rekordininkai. Net arti nėra kitų.

Pirmas pavyzdys, kaip galime turėti lanksčią generaciją, tai dujinė generacija, kuri greitai kilnojasi, gali balansuoti vėją, saulę, greitai pasileidžia, jeigu reikia. Jeigu to nėra, o Vilniuje kitąmet atsidaro atliekų ir biokuro elektrinė, tai dujų dar sumažėja. Tai tas vartojimas mažėjantis yra.

Kita istorija – SGD terminalas gali būti regioninis, bet tada yra kiti klausimai. Pirma, ar visi regiono naudotojai taip pat prisidės prie išlaikymo? Kol kas nematome to. Antra, pastačius GIPL'ą, po 2 metų nebūtinai SGD terminalas gali būti verslo galimybė. Gali būti, kad mums importuos (dujas. – ELTA), nežinoma.

– Minėjote, kad Lietuvoje gali susitraukti dujų naudojimas. O kokios tendencijos regione?

– Kad būtų dujinės generacijos plėtra, aš negirdžiu. Estai dabar skalūnų dujas uždarinėja, nežinau, prie ko jie pereis. Čia tvirtų signalų nėra. Reikia dar ir dėl to įsivertinti tai, ką daryti su SGD terminalu. Ir labai rekomenduoju Vyriausybei tai padaryti.

– Kokios dujų kainų prognozės galėtų būti ateičiai?

– Įvairių yra samprotavimų. Amerikos energetikos informacijos agentūra. Ji, kaip ir kitos agentūros, teikia pagrindinių išteklių kainų prognozes. Ir ji įsivertina save, kaip sekasi prognozuoti. Labai prastai. Tas pats ir apie vertybinių popierių rinką. Tai, kalbant apie kainas, nežinoma. Niekas neprognozavo, kad šiemet dujų kainos bus absoliučiai rekordinėse žemumose.

ELTA