Mažuose miesteliuose kepyklas nesunkiai galima rasti pagal šviežios duonos kvapą. Atsilaikiusios prieš didžiuosius duonos kepėjus jos ne tik randa laisvą nišą rinkoje, bet ir sugeba didinti apyvartą. Pavyzdžiui, biržiečių apyvarta per metus išaugo penktadaliu.

„Mūsų apyvarta auga dėl to, kad mes turim platų asortimentą. Nuvežti į parduotuvę tik duoną gal ne kiekvienam yra patrauklu. Kada nuveži visokius gaminius, kitam gal sausainukas arba bandelė labai patinka, prie jų paima ir duonos kepalą“, – pasakojo įmonės „Biržų duona“ direktorius Viktoras Kurganovas.

Kiti duonos kepėjai – ukmergiškiai – apie trečdalį savo produkcijos realizuoja aplinkinių rajonų parduotuvėse. Nors pernai miltai, skaičiuojama, brango šimtu procentų, verslininkai sako duonos gaminių branginti negalintys jau vien todėl, kad neturtingi pirkėjai jų neįpirktų.
„Mažindami sąnaudas nedidinome produkcijos kainos, žiūrėjome, kaip kuo mažiau sunaudoti elektros energijos.Gamykla dar nedirba nepilnu pajėgumu, ėjome prie vienos pamainos kai kuriom dienom“, – teigė Ukmergės rajono vartotojų kooperatyvo direktorė Angelė Andrikonienė.

Šiaulių rajono ūkininkai pirkėjus prie savo produkcijos pratino dešimtmetį. Tam esą reikėjo kepti ne tik skanių gaminių, bet ir rasti mandagių pardavėjų.
„Prekyba banguota. Tai daugiau, tai mažiau, šiemet jaučiame pakylėjimą, bet susmulkėjo tiekėjų, imančių iš mūsų produkciją, skaičius. Parduotuvėlių tinklas daug padidėjo, atsirado mieste daug, kurios ima“, – kalbėjo įmonės „Kalnas“ direktorė Ilona Baristienė.

Smulkieji duonkepiai sako ant laurų užmigti negalintys, nes pirkėjas daugiau ieško šviežios, ką tik iškeptos, be cheminių priedų duonos. Todėl prognozuoja šviesią ateitį prie kepyklų įsikūrusioms savoms parduotuvėlėms.

Zina Paškevičienė, Jevgenijus Bardauskas
LTV „Panorama“
www.lvcom.eu