Dažnai dėl to, kad juose nebėra žmonių, tačiau yra likę anksčiau gyvenusiųjų daiktų. Jie apipinti mistiniais pasakojimais, legendomis. Urbanistikos specialistai sako, kad praktiškai visose šalyse galima rasti nunykusių miestų, kurie nejudinami ir laikomi kaip muziejiniai eksponatai.
Pripetė, Agdamas, Kadykčanas, San Zhi ir dar keli šimtai pavadinimų vadinamųjų miestų-vaiduoklių. Nieko nestebina, kad prieš kelis tūkstantmečius ar šimtmečius išnyko tokie miestai kaip Pompėja, Memfis ar Sirakūzai. Vienus jų palaidojo ugnikalniai, kiti nukentėjo po karų. Tačiau miestai nyksta ir šiandien. Skirtumas tarp miestų, išnykusių prieš kelis šimtmečius, ir tarp tų, kurie išnyko prieš kelis dešimtmečius, tas, kad pastarųjų vietose liko viskas: namai, mokyklos, poliklinikos, sūpynių parkai, netgi džiūstantys skalbiniai ar vaiko numesta lėlė. Tačiau čia nebeliko gyventojų. Ko gero, daugelis jų šiandien labiau tiktų filmuoti siaubo filmams nei gyventi žmonėms, todėl ir buvo pavadinti miestais-vaiduokliais.
Pasak geografo Donato Burneikos, paprastai įvardijamos trys priežastys, kodėl miestai tampa negyvenami: tai ekologinės, tokios, kaip potvyniai ar žemės drebėjimai, ekonominės, kai miestas nebeturi iš ko gyventi, ir karai.
„Klasikinis pavyzdys yra naudingų iškasenų gavybos miestai. Tokių labai daug Amerikoje ir Australijoje, kurie buvo susikūrę, kad aptarnautų kažkokį gręžinį arba deimantų ar aukso kasyklas. Baigėsi resursas, baigėsi ir miestas. Aplinkui nėra gyvenviečių, kurias galėtų tas miestas aptarnauti, dažniausiai ten tuščios erdvės. Ir nebeturi ką veikti ten žmonės“, – sako D. Burneika.
1986 m. prie Pripetės miesto sprogo Černobylio elektrinės ketvirtas reaktorius. Žmonėms buvo pranešama, kad jie evakuojami laikinai, todėl daugelis iš miesto išvažiavo tik su būtiniausiais daiktais. Tačiau miesto gyventojai čia taip ir nebegrįžo.
„Viešo naudojimo pastatai, mokyklos, poliklinika, ligoninė – ten yra tokios vietos, į kurias patekęs jautiesi taip, tarsi būtum sugrįžęs į aštuntą dešimtmetį“, – sako gamtininkas Daumantas Liekis. Jis Pripetėje lankėsi daugiau nei dešimtį kartų.
„Iš tų vietų dar niekas nieko neišnešė. O daugiabučiuose neįmanoma rasti nei baldų, nei kažkokių asmeninių daiktų. Viskas yra išgrobta, išplėšta. Tai buvo padaryta iškart po evakuacijos. Po kelerių metų ten suvažiavo įvairiausio plauko vagys, jie tą ir padarė. Tada galbūt niekas tos radiacijos rimtai nepriėmė“, – pasakoja D. Liekis.
Pripetėje iki devintojo dešimtmečio gyveno beveik 50 000 žmonių, veikė 13 vaikų darželių, 5 mokyklos, 3 poliklinikos. Šiandien tai – miręs miestas, kuriame sustojo laikas prieš dvidešimt penkerius metų.
„Nieko nėra šiame pasaulyje amžino. Miesto taip pat amžino nėra. Praktiškai turbūt nėra tokių valstybių, kuriose nebūtų išnykusių gyvenviečių. Dažniausiai paplitusi priežastis – naudingųjų iškasenų miesteliai. Baigėsi iškasenos – baigėsi ir miestai“, – apie miestų nykimą pasakoja geografas Donatas Burneika.
Vienas iš pavyzdžių, tai Kadykčano miestas Rusijoje. Miestas pastatytas Antrojo pasaulinio karo metais, kur gyveno anglies kasyklų darbininkai ir jų šeimos nariai. Tačiau kasykloje įvyko sprogimas ir ji buvo uždaryta. Vėliau mieste buvo atjungta elektra, komunikacijos, ir miestą gyventojai paliko.
„Žodis „kadykčan“ reiškia „mirties slėnis“. Šioje vietoje po žemėmis esančio karšto vandens šaltinio vanduo kartais prasiverždavo į viršų. Iš po žemių nuolatos smelkėsi anglies dvideginio dujos. Bet gyventojai į šį slėnį ateidavo. Tai nesutrukdė 1943 metais čia surasti aukštos kokybės akmens anglies klodus. Anglies buvo daug, o šalia esančiuose lageriuose gyvenusiems bei aukso kasyklose dirbusiems nuteistiesiems buvo labai šalta, tai Tarybų valdžia nutarė atidaryti čia akmens anglies šachtą. Šalia kasyklų buvo įkurta ir gyvenvietė, kur L. Brežnevo laikais gyveno daugiau nei 10 000 žmonių. Tačiau Kadykčanas ėmė sparčiai nykti po 1996 metų avarijos šachtoje. Jos savininkai nutarė, kad čia atkurti anglies gavybą yra per brangu. Per kelis metus buvo išnaikinta visa infrastruktūra. O po dešimties metų čia liko gyventi mažiau nei 800 žmonių. Dar po kiek laiko buvo atšaldyta paskutinė katilinė, žmonės po truputį išsikėlė kitur. Gyvenvietė galutinai tapo mirusiu miestu“, – pasakoja Lietuvos radijo bendradarbis Rusijoje Stasys Planutis.
Mirusių miestų ar vietovių pavyzdžių galiam rasti ir toli neieškant – Lietuvoje. Vienas iš jų – Širvinta. Šiandien šį miestą būtų sunku rasti kokiame nors žemėlapyje. Tačiau, pasak muziejaus „Širvintos kampelis“ kūrėjos Irenos Spranaitienės, dar prieš septyniasdešimt metų tai buvo miestelis, vadinamas Kudirkos Naumiesčio dvyniu, kuriame buvo ir bažnyčia, ir vokiško stiliaus pastatų.
„Tame mieste jau XIX amžiaus vidury pastatyta labai graži bažnyčia. Šis miestas išnyko po Antro pasaulinio karo. 1944 metais miestas buvo bombarduojamas. Po karo čia liko tik kariai, o po to buvo įkurtas poligonas. Miestas nebuvo atstatinėjamas“, – teigia I. Spranaitienė.
Paklausus geografo Donato Burneikos, kokia galėtų būti šių miestų- vaiduoklių ateitis, jis neatmeta galimybės, kad kada nors ateityje šie miestai gali būti vėl apgyvendinti.
Pasak Pripetę tyrinėjančio Daumanto Liekio, net ir Černobylio apylinkėse buvo pamąstymų, kad miestą kada nors vėl būtų galima vėl apgyvendinti.
„Ukrainos vadovybė turi tokių planų atkurti gyvenvietę. Buvo netgi minčių pradėti pardavinėti žemės sklypus“, – pasakojo D. Liekis.
Tačiau dabar, kol šie miestai vis dar tebėra vaiduokliai, ir retai kada juose pamatysi žmogų, daugelis jų atlieka turistinę funkciją. Pavyzdžiui, vienas iš traukos objektų Prancūzijoje – miestelis Oradour Sour Glane, kuris, pasak Lietuvos radijo bendradarbio Prancūzijoje Valdo Papievio, šiandien neapgyvendinamas dėl to, kad laikomas istoriniu paminklu.
„Paprastas, tykus ir kuklus kaimelis. Net ir karas, atrodo, jį aplenkė. Partizanų veikla miestelyje pagyvėjo baigiantis karui. Po keleto sėkmingų pasipriešinimo operacijų – nacių kerštas. Net istorikams neaišku, kodėl jie pasirinko būtent šį miestelį. 1944 metų birželio 10 dieną čia buvo nužudyti 642 žmonės. Dabar miestelio nuodėguliai ir griuvėsiai – protą pralenkiančio žmogaus smurto simbolis“, – sako V. Papievis.
