Įvedus muitus, pirmiausia nukenčia importuojamų prekių vartotojai, nes vartotojas bus priverstas arba sumokėti daugiau pinigų, norėdamas ją įsigyti, arba įsigyti prekės mažiau. Jie trukdo normaliai judėti prekių srautui, be to, pinigai pereina iš vartotojų vyriausybei ir gamintojams. Vartotojai moka brangiau, o tai mažina jų vartojimą. Antra vertus, į vyriausybės iždą plaukia pajamos iš muitų, o vietos gamintojai toliau plečia neefektyvią gamybą.
Importo muitai sukelia vidinius prieštaravimus šalies rinkoje. Gamintojai suinteresuoti muito taikymu, norėdami atsiriboti nuo užsienio konkurencijos, tačiau tie patys gamintojai ne darbo metu yra vartotojai, ir todėl nesuinteresuoti importo muito naudojimu, nes tokiu atveju jie negali įsigyti importuojamų prekių mažesnėmis kainomis. Šis prieštaravimas iš dalies sprendžiamas nudojant tarptautinę politikos priemonę – tarifinę kvotą. Jos tarifų dydis priklauso nuo importuojamos prekės apimties: iki nustatytų kvotų ribų prekės įvežamos be muitų arba taikant nedidelį muitų tarifą. Kai kvotos nustatyta riba viršijama, prekes leidžiama įvežti tik pritaikius padidintus muitų tarifus.
Ekporto muitai taikomi itin retai. Dažniausiai jie imamai besivystančiose šalyse pereinamosios ekonomikos laikotarpiu, padidinant eksportuojamos prekės kainą, bet sumažinant jos eksporto apimtį. Vykdant ekonomines reformas ir didėjant šalies bendram vidaus produktui, eksporto muitų tarifai pamažu mažėja ir ilgainiui visai nebenaudojami. Rusijoje eksporto muitais buvo apmokestintas naftos išvežimas, Ganoje – kakavos, Brazilijoje – kavos, Čilėje – vario išvežimas. Tokia tarptautinės prekybos eksporto muitų politika siekiama sumažinti prekės kainą vidaus rinkoje, padidinti valstybės biudžeto pajamas bei įgyti pranašumą prieš konkurentus, kai šalis pasaulinėje rinkoje turi monopolinė galią.
Norint sulaukti teigiamų pasėkmių, muitų tarifas gali būti didinamas tik iki tam tikros ribos norint padidinti šalies ekonominė gerovę. Pasiekus šią ribą, tolimesnis muito tarifo didinimas praranda ekonominę prasmę, kadangi šalis nebeimportuoja prekių. Taip atsitinka dėl to, kad esant per dideliam muito mokesčiui, šaliai pačiai apsimoka gaminti importuojamas prekes arba rinkoje atsiranda kitų prekės pakaitalų.
Vis dėlto yra nemažai argumentų pritarančių muitų egzistavimui. Visų pirma yra apsaugomos naujos pramonės šakos nuo užsienio konkurencijos, joms suteikiama galimybė tobulinti gamybą, didinti jos efektyvumą taip sumažinant produkcijos gamybos kaštus. Karo metais muitai atliko apsaugos funkciją, taikant eksporto muitus strateginėms žaliavoms ir medžiagoms. Importuojamoms prekėms uždėjus muito mokestį padidėja jų kaina, o tai lemia padidėjusią paklausą šalies vietinei produkcijai. Tokiu atveju įmonės samdo daugiau darbuotojų, norėdamos padidinti prekių pasiūlą vidaus rinkoje, ir nedarbas sumažėja.
Tačiau nereiktų pamiršti, kad mažoje šalyje muitų įvedimas mažina gamybos efektyvumą ir stabdo ekonomikos vystymąsi. Didelėje šalyje yra išimtis, kai muitai gali būti naudingi, t.y. kai prekybos sąlygų pagerėjimas viršija dėl muitų įvedimo atsiradusius nuostolius. Tačiau visais atvejais muitų įvedimas pasaulinei ekonomikai yra neefektyvus, kadangi mažina tarptautinės prekybos apimtis. Dažnai vienpusis muito įvedimas, siekiant apsaugoti šalies vidaus gamintojus, sąlygoja atsakomąją prekybos partnerių reakciją: jie įveda muitus minėtos šalies eksportuojamoms prekėms.
Daugelyje šalių eksportuojamų prekių sudedamąsias dalis sudaro importuotos detalės ir komponentai. Jei imamas importo muitas, tai už tas detales sumokama daugiau nei laisvosios prekybos sąlygomis, todėl eksportuojamų prekių gamybai sunaudojama daugiau finansinių išteklių. Tokia prekė, patekusi į pasaulinę rinką, mažiau konkurentiška, palyginus su kitomis prekėmis.
Norint pagerinti prekių judėjimą tarptautinėje rinkoje buvo kuriamos įvairios Muitų Sąjungos, pvz., Pietų Afrikos MS (Souther African Customs Union), Vokietijos MS (Zollverein). Muitų sąjunga buvo vienas pirmųjų svarbių ES pasiekimų. Ją sukūrus buvo panaikinti muitai prie vidaus sienų ir įdiegta vienoda importo apmokestinimo sistema. Vėliau neliko vidaus sienų kontrolės punktų. Dabar muitinės pareigūnai dirba tik prie ES išorės sienų. Mokesčiai prekėms ne iš ES šalių susideda iš dviejų dalių: PVM ir muito mokesčio (priklauso nuo prekės rūšies ir šalies iš kurios atsiunčiama prekė).
Taigi muito reišmė po truputėlį mažėja ir galbūt ilgainiui valstybės atsisakys taikyti muito mokesčius arba juos taikys tik tikslinėms prekių grupėms.

Lina Miklovytė,
specialiai www.lietuvosvalstybe.com