„Ryškėjant pavojingoms tendencijoms vartojimo kredito rinkoje, būtinas kapitalinis šią rinką reguliuojančio įstatymo remontas – tik sisteminiai Vartojimo kredito įstatymo pakeitimai padėtų spręsti vis didėjančias socialines problemas, kurias sukelia neatsakingas skolinimas ir skolinimasis", – sako Vilius Šapoka, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius.
Finansų ministerijai pateiktame Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo ir papildymo projekte siūloma sumažinti šiuo metu galiojančią bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą nuo 200 iki 50 proc. Šis dydis atitiktų įprastą paskolų rinkos praktiką ir vartotojų interesus.
Siekiant užkardyti atvejus, kai vartojimo kreditai suteikiami pajamų neturintiems asmenims, įstatyme siūloma nustatyti įpareigojimą vartojimo kredito davėjams privalomai duomenų bazėse tikrinti visą vartotojų pateiktą informaciją apie jų gaunamas pajamas. Be to, jei vartojimo kredito davėjai netinkamai įvertintų klientų mokumą, o pastarieji vėluotų mokėti įmokas, tokie klientai neturėtų mokėti ne tik netesybų ir mokesčių, bet ir sutartyje nustatytų palūkanų.
Lietuvos bankas taip pat siūlo įstatyme nustatyti, kad vartojimo kredito sutartį norintys sudaryti asmenys negalėtų to padaryti nedelsiant – pirmiausia, jie turėtų pateikti vartojimo kredito įmonei prašymą suteikti vartojimo kreditą ir tik ne anksčiau nei po dviejų dienų galėtų sudaryti įpareigojančią vartojimo kredito sutartį.
„Tai padėtų apsaugoti vartotojus nuo impulsyvių ir neretai neracionalių sprendimų skolintis, pavyzdžiui, naktį esant bare ar lošimų namuose. Be kita ko, tai padėtų išvengti ir sukčiavimo atvejų, kai pavogus asmens duomenis yra imami greitieji kreditai" – sako V. Šapoka.
Pagal pateiktą projektą, kiekvienas fizinis asmuo taip pat turės teisę pateikti prašymą neleisti jam sudaryti vartojimo kredito sutarčių. Tokį prašymą asmuo turėtų pateikti priežiūros institucijai, tvarkančiai asmenų, pateikusių prašymą neleisti sudaryti vartojimo kredito sutarčių, registrą. Vartojimo kredito davėjams būtų draudžiama skolinti asmenimis, registruotiems minėtame registre.
Įstatymo projekte numatyti papildomi vartojimo kreditų reklamos reikalavimai. Vartojimo kredito įstatyme siūloma įtvirtinti nuostatą, kad visa informacija apie vartojimo kredito davėjo ar vartojimo kredito tarpininko veiklą ir siūlomas paslaugas būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o reklaminio pobūdžio informacija būtų aiškiai atpažįstama.
Lietuvos bankas taip pat atkreipia dėmesį, kad šiuo metu įstatyme nustatyti baudų už pažeidimus dydžiai nėra proporcingi – dideliems žaidėjams baudos akivaizdžiai per mažos, o mažiems – gali būti per didelės, todėl siūlomas proporcingas baudos dydis – iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų, gautų iš vartojimo kredito teikimo paslaugų. Be to, siūloma numatyti, kad vartojimo kredito davėjams galėtų vadovauti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys.
Lietuvos bankas apie siūlomus įstatymo pakeitimus taip pat informavo Seimo Biudžeto ir finansų komitetą.
2013 m. liepos 1 d. duomenimis, vadinamuosius mažuosius ir kitus vartojimo kreditus teikiančių bendrovių (ne kredito įstaigų) klientai buvo pradelsę grąžinti daugiau nei 151 tūkst. kreditų – penktadaliu daugiau nei prieš pusmetį. Ypač į skolas įklimpęs jaunimas – 40 proc. visų pradelstų mokėjimų sutarčių priklauso jaunesniems nei 25 metų asmenims. Vien per pastaruosius pusantrų metų iš besiskolinančiųjų vos trečdaliui vartotojų pavyksta laiku grąžinti trumpalaikes paskolas.
