Visuose savo tiek oficialiuose, tiek neformaliose pasisakymuose Lietuva buvo už BENDRĄJĄ žemės ūkio politiką. Tai reiškia, kad mes pasisakome už sąžiningą, visos ES lygiu bendrą tiesioginių išmokų paskirstymo (skaičiavimo) metodologiją. Ši principinė nuostata išlieka ir naujai reformuojamai BŽŪP po 2013 m. Visos Baltijos valstybės ES pirmininkavusios Vengrijos parengtoms Tarybos išvadoms dėl BŽŪP artėjant 2020 nepritarėme iš esmės dėl mums svarbiausio punkto, susijusio su ateities tiesioginėmis išmokomis. Lietuvos pozicija tokia, kad visoms ES šalims būtų taikomos vienodos tiesioginės išmokos ir garantuojamos vienodos konkurencijos sąlygos. Noriu priminti, kad tiesioginių išmokų vidurkis ES siekia 249 Eur/ha, tuo tarpu Lietuva gauna 143 Eur/ha, Estija – 112, Latvija – apie 83 Eur/ha. Taigi Baltijos valstybės gauna mažiausią paramą ir siekia, kad tiesioginės išmokos būtų suvienodintos ES lygiu. Tuo tarpu Vengrijos pateiktose išvadose kalbama tik apie „labiau teisingą, labiau sąžiningą paramą", tačiau tai nėra konkretizuojama nei terminais, nei skaičiais – koks galėtų būti tas „teisingesnių” išmokų lygis ir kada jis pradėtų veikti. Tokia padėtis kelia klausimų ir mums, ir mūsų žemdirbiams.
Daug diskutuodami dėl tiesioginių išmokų, buvome įkūrę 12 naujųjų ES šalių bloką. Iniciatyvą rodė geras mano bičiulis Lenkijos žemės ūkio ministras Marek Sawicki, tačiau paskutiniu metu jis atsitraukė ir balsavo už Vengrijos pateiktą dokumentą. Ministras turės paaiškinti savo žemdirbiams, kodėl priėmė tokį sprendimą.
Vengrijos pateiktoms išvadoms turėjo būti pritarta vieningai, bet šito nebuvo, tad šis dokumentas buvo patvirtintas ne kaip Tarybos išvados, o tik kaip pirmininkaujančios valstybės išvados, kurios neatspindi bendros ES valstybių narių nuomonės. Dabar visos diskusijos persikels į Europos Komisiją.
Planuojame kviesti susitikti Lietuvos europarlamentarus ir prašyti jų palaikymo šiuo šaliai svarbiu klausimu. Norime priminti, kad anksčiau pagrindinis senųjų ES šalių argumentas dėl mažesnių tiesioginių išmokų naujokėms buvo tas, jog pas mus žemė pigesnė, taip pat ir darbo jėga, energetiniai ir kiti gamybos resursai. Be to, mūsų ūkininkai nemoka mokesčių, tačiau pradėjus dirbti mūsų Vyriausybei, ūkininkai iškart buvo įtraukti į socialinio, sveikatos draudimo ir kitų mokesčių sistemą. Dabar mes ūkininkaujame visiškai tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir senųjų šalių ūkininkai, o juk jų ekonomika daug labiau pažengusi negu mūsų. Mes eksportuojame į bendrąją ES rinką apie 70 proc. savo produkcijos. Taigi norint gaminti kokybišką produkciją ir konkuruoti bendroje rinkoje, mums turi būti sudarytos ir vienodos konkurencinės sąlygos. Vienodos tiesioginės išmokos ES mastu tai ir padėtų padaryti.

Lietuva pasisako už bendrą visoms ES šalims išmokų modelį

Lietuva supranta, jog vieninga išmoka už hektarą žemės ūkio naudmenų nėra pats geriausias sprendimas daugeliui šalių, ypač didelėms valstybėms, kuriose ūkininkavimo sąlygos labai skirtingos, kurios įgyvendina įvairias regionines politikas. Todėl Lietuva ir pasisako, kad tiesioginių išmokų skaičiavimo modelis būtų bendras visoms ES šalims ir remtųsi objektyviais kriterijais. Tarp tų „objektyvių kriterijų” turėtų būti kuo mažiau ekonominių kriterijų, kurie, susiklosčius ekonominiam nestabilumui (krizėms), vėl gali iškreipti tiesioginių išmokų dydžius atskirose valstybėse narėse.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad pereinant prie naujosios tiesioginių išmokų sistemos, kai dėl jos bus visiškai susitarta, pereinamasis laikotarpis neturėtų būti taikomas toms valstybėms narėms (VN), kuriose tiesioginės išmokos yra mažesnės už ES vidurkį. Pereinant prie naujos tiesioginių išmokų sistemos kitoms VN, pereinamasis laikotarpis turėtų būti kuo trumpesnis – tik toks, koks būtinas išvengti itin neigiamiems staigiems pokyčiams, ir kartu siekiant kuo greičiau atsisakyti „dviejų greičių“ politikos.

Bendroji žemės ūkio politika turi būti finansuojama iš ES biudžeto


BŽŪP turi būti finansuojama iš ES biudžeto ir turėtų išlaikyti atskirus abu – I ir II – ramsčius. Pagal vadinamąją dviejų ramsčių sistemą I-asis ramstis nustato rinkos reguliavimo ir tiesioginė paramos priemones, o II-asis – kaimo plėtros priemones.

Lietuva iš esmės palankiai vertina Europos Komisijos komunikate dėl BŽŪP ateities po 2013 metų pateiktus pasiūlymus dėl rinkos reguliavimo priemonių. Kai maisto produktų rinkos nestabilios ir kainos nuolat svyruoja, šios reguliavimo priemonės išlieka labai svarbios – tik jos turi būti tobulinamos ir paprastinamos. Lietuva taip pat pasisako už tiesioginių pardavimų skatinimą, kaip ūkininkų turgeliai, pardavimai tiesiogiai iš ūkių ir pan.

Lietuva palankiai vertina specialiąją paramą smulkiesiems ūkininkams, tačiau naujos paramos schemos taikymas neturi tapti papildoma administracine našta ūkininkams ir paramą administruojančioms institucijoms.

Lietuvoje jau neblogai modernizuoti ūkiai, tačiau reikėtų daugiau investuoti į bendrąją infrastruktūrą: kaimo aplinkai, gyvenimo sąlygoms gerinti – namams, keliams, vandentiekio tinklams atnaujinti. Būtina skatinti smulkius ir vidutinius ūkius (šeimos ūkius), svarbu remti perspektyvių ir dinamiškų kaimo bendruomenių vystymąsi ir toliau plėtoti Leader metodo įgyvendinimą.


Žemės ūkio ministerijos informacija