Čia galima įgyti profesiją, garantuojančią darbo vietą mūsų kurorte, padedančią įsitvirtinti didmiesčiuose ir užsienyje, arba tiesiog įgyvendinti savo svajonę ir išmokti tai, ką iš tiesų galbūt jau seniai norisi veikti.

Pietų Lietuvos filialo siuvėjų profesijos vyr. mokytoja Vida Basalykienė sako, kad per savo karjerą išmokė daugybę skirtingus kelius pasirinkusių mokinių: ir tų, kurie siuvėjo profesiją pasirinko kaip garantuojančią darbą, atlyginimą, galimybę aprūpinti šeimą, ir tų, kurie siuvimą laiko menu, kūryba, nuolatiniu ieškojimu, judėjimu pirmyn.

„Mane, kaip mokytoją, ypatingai motyvuoja mokiniai, siuvimą siejantys ne vien su finansine nauda, – sako Vida Basalykienė. – Stengiuosi įsigilinti į kiekvieno jų lūkesčius ir išmokyti ne tik to, kas būtina pagal programą“.

Neseniai Pietų Lietuvos filiale siuvėjo profesiją įgijo Rūta Augustinavičienė ir Romas Bauža.

Buvusią dailės mokytoją Rūtą į Pietų Lietuvos filialą atvedė noras prikelti, regis, jau nebereikalingus rūbus naujam gyvenimui: paversti nenešiojamus tėčio marškinius miela suknute dukrytei, išaugtą broliuko džemperį – šiltais naktinukais jaunesniajai sesutei, o paprasčiausią medžiagos atraižą – patogia dėtuve žirklėms, puodkėle ar raktų pakabuku.

Tuo tarpu kelis dešimtmečius miško darbus vykdęs jurbarkiškis Romas į Druskininkus atvyko išpildyti senos svajonės – kurti vienetinius gaminius vyrams ir moterims. Pamokų metu pasiuvęs šiltą sportinį kostiumą ir keletą originalių moteriškų sijonų su pamušalu, mokslus Romas užbaigė puošnia šventine suknele.

Rūta ir Romas tvirtina, kad Pietų Lietuvos filiale jie dirbo itin intensyviai, nes norėjo ne tik išmokti siūti, bet ir pasidaryti iškarpas pagal individualius išmatavimus bei sukirpti detales.

„Aš tiek pasinerdavau į siuvimą, kad apie atėjusią ilgąją pertrauką suprasdavau tik iš garuojančio kavos puodelio, kurį man atnešdavo mokytoja, – sako Rūta. – Programa, pagal kurią mokytis mane atsiuntė Užimtumo tarnyba, buvo trumpa, tad skubėjau išnaudoti kiekvieną minutę.“

„O aš siuvimo mokiausi profesinės reabilitacijos metu, – sako Romas. – Ilgą laiką dirbau su mediena, o dabar kursiu rūbų modelius ir juos siūsiu. Ši sritis mane seniai traukė, tad įgijęs pakankamai žinių ir gebėjimų, galėsiu savo svajonę realizuoti“.

Abu mokiniai iš Profesinio mokymo centro Žirmūnai Pietų Lietuvos filialo išsineša ne tik daug žinių, prisiminimų apie rūpestingą mokytoją, savo rankomis sukurtų drabužių, bet ir vilčių dėl ateities – tai, ko išmoko, suteiks gyvenimui naują prasmę kurti sau ir kitiems, bendrauti, būti reikalingiems.