Reikėtų įvertinti vaiko brandą
Kaip nurodo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pastaruoju metu dažniausiai koronaviruso ligos protrūkiai pastebimi būtent mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Nors paprastai patvirtinama tik po keletą susijusių užsikrėtimo koronavirusine infekcija atvejų, tačiau paprastai tenka izoliuotis kur kas didesniam skaičiui kontaktą turėjusių vaikų.
Toks staigus realybės pasikeitimas dažnai tampa galvos skausmu mažųjų tėvams, rašoma pranešime spaudai. Mat jie yra vadinamasis kontakto kontaktas, neturėjęs sąlyčio su užsikrėtusiuoju, tad kartu izoliuotis nereikia. Tokia pat situacija – ir su sąlytį su užsikrėtusiuoju turėjusio vaiko broliais ir seserimis. Tad nesant galimybės vaiką prižiūrėti jo artimiausiems asmenims, tenka ieškoti kitų galimybių ir spręsti klausimą, ar vaiką išvis galima palikti vieną.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas nurodo tėvų pareigą pasirūpinti, kad nesant objektyvios būtinybės, be vyresnių nei 14 metų asmenų – brolių, seserų, močiutės, senelio, giminaičių ar kitų atsakingų žmonių – priežiūros ilgesniam laikui neliktų vaikai iki 6 metų ar vaikai su negalia, atsižvelgus į jų specialiuosius poreikius ir brandą. Tuo metu vyresnius vaikus galima palikti vienus. Visgi psichologė Dema Juškienė nurodo, kad čia labai svarbu atsižvelgti ir į individualią vaiko brandą.
„Ne įstatymo nuostatos, o tėveliai geriausiai pažįsta savo vaikus, žino jų gebėjimus ir galimybes, todėl tik patys gali įvertinti, ar vaikas yra pakankamai suaugęs ir brandus, kad klausytų tėvų nurodymų jiems nebūnant šalia. Juk vienas pradinių klasių moksleivis jau moka ir gali pasirūpinti savimi, saugiai grįžti namo, pasišildyti maistą ir panašiai, o kitam reikia suaugusiųjų priežiūros, nes jam savimi pasirūpinti vis dar sunku. Aišku, reikėtų protingai įvertinti ir laiką, kiek vaikui būti vienam namuose saugu“, – teigia D. Juškienė.
Prireikia ir plastinių operacijų
Kaip akcentuoja draudimo bendrovės ERGO Privačių klientų draudimo skyriaus vadovė Aušra Jusė, klausimą, ar vaiką galima palikti vieną namuose, reikia labai rimtai įvertinti dėl saugumo. Juk aktyvūs vaikai laisvu laiku nuo pamokų gali susigalvoti įvairių pramogų, kurių metu dažniausiai ir patiriamos traumos: žaidžiant kamuoliu sužalojami, lūžta rankos pirštai, nukritus nuo dviračio nubrozdinama oda, nuo elektrinio paspirtuko – dažnai patiriami ir rankų kaulų lūžiai ar galvos smegenų sukrėtimas. Daugėja vaikų traumų jiems šokinėjant ant batuto, kai patempiami čiurnos raiščiai, nustatomi žastikaulio ar alkūnės kaulų lūžiai.
„Susižeisti galima ir užsiimant, atrodytų, visiškai nepavojinga veikla: užfiksuojamos žalos dėl vaikams diagnozuotų nudegimų – apsipilama karšta arbata ar suaugusiųjų palikta kava; žaidžiant su naminiais gyvūnais įbrėžiama oda rankos ar veido srityse, pasitaiko ir šuns įkandimų. Blogiausia, kad šiuos sužeidimus lydi didžiulis vienų paliktų vaikų išgąstis, o po kai kurių sužalojimų prireikia ir randus naikinančių plastinių operacijų. Todėl apsidraudžiant bent nuo dalies problemų vertėtų pagalvoti apie draudimą nuo nelaimingų atsitikimų“, – pataria A. Jusė.
Kad būtų ramiau palikti vaikus vienus, psichologė siūlo juos, atsižvelgiant į vaikų amžių ir brandą, po truputį mokyti ir pratinti pasirūpinti savimi, būti atsakingu už save ir pabūti vienam – taip vaikas įgaus daugiau pasitikėjimo savimi ir neabejos, kad susitvarkys kilus sunkumams.
„Prieš tai reikėtų įvertinti ir pasikalbėti su vaiku apie buvimą vienam, išsiaiškinti jo baimes, nerimą keliančias aplinkybes ir nuraminti. Taip pat – aptarti, kaip elgtis galimose situacijose, įsitikinti, kad vaikas sugeba užrakinti ir atrakinti duris, atidaryti ir uždaryti langus. Taip pat, ar mokės skubiai naudojantis programėlėmis ar mobiliuoju ryšiu susisiekti su tėvais ar kitais suaugusiais asmenimis, gebės išsikviesti pagalbą. Reiktų iš anksto aptarti ir situaciją, kaip vaikas turėtų elgtis, jeigu jūs neatsiliepiate, po kiek laiko ir kiek kartų jis gali bandyti skambinti vėl“, – teigia psichologė D. Juškienė bei priduria, kad didelė atsakomybė tenka ir tėvams.
Jie turėtų stengtis nuolat palaikyti ryšį su vaiku, domėtis, kaip jam sekasi būti namuose. Taip pat visada, net paliekant namus labai trumpam laikui, būtina aiškiai informuoti vaiką, kada išeinate ir grįšite, bei laikytis duoto žodžio.
