Mokykloms teko perkelti savo veiklą į virtualią erdvę – natūralu, kad dėl to reikėjo visiškai pergalvoti pamokas, užsiėmimus, namų darbus, įvesti naujas taisykles bendram moksleivių ir mokytojų darbui. Karantino metu pagilintas informacinių technologijų išmanymas pravers ir ateityje – ne tik rengiant naujas užduotis ar užsiėmimus, bet ir apskritai kūrybiškiau žvelgiant į pamokos planavimą. Pasak docentės, apribota laisvė mokantis namuose privertė aktyviau pasitelkti vaizduotę, o tai neabejotinai atnešė naudos mokymo procesams.
Kitoniškos pamokos – gerai, tačiau svarbu nepervargti
„Nuotoliniam mokymui netinka pasirinkti vien sinchroninį ar asinchroninį mokymosi būdą. Svarbu derinti integruotas užduotis, eksperimentus ir projektus su teorine medžiaga ir pratybomis. Mokytojai turėjo nepaliaujamai ieškoti būdų sudominti moksleivius. Todėl vaikai gavo linksmų užduočių – dainavo su šeima, ėmė interviu iš namiškių ieškodami istorinių faktų, konstravo įvairius daiktus, filmavo arba fotografavo gamybos procesą, žaidė įvairius švietėjiškus žaidimus. Vaikus masina toks kitoniškumas – ir, žinoma, padeda mokytis“, – pasakoja ekspertė.
Pasak I. Tandzegolskienės, tarp tokių kūrybiškų užduočių verta išskirti minčių žemėlapius – naudojant įvairias programėles, moksleiviai kuria vaizdingas schemas, kuriose atspindimi ryšiai tarp įvairių sąvokų. Tai seniai patikrintas metodas, padedantis vaikams perprasti pačias įvairiausias teorijas, istorinius įvykius, mokslinius reiškinius. Ne mažiau naudingas infografikų kūrimas, leidžiantis moksleiviams vizualiai pristatyti savo įgytas žinias. Pradinukai karantino metu geometrinių figūrų galėjo mokytis ieškodami jų savo namų aplinkoje.
„Sveikinu mokytojus, kurie skatina spontaniškumą – juk net ir lietuvių kalbos pamokose galima pakviesti moksleivius, pavyzdžiui, rašyti ketureilius apie arčiausiai jų esantį daiktą. Svarbu, kad užduotys nebūtų šabloninės – ne „Aprašykite didžiausius Lietuvos miestus“, o galbūt ieškoti sąsajų tarp to miesto ir savo šeimos, paklausti tėvų, nupiešti tą miestą ir panašiai. Reikia stengtis, kad vaikams būtų svarbus pats užduoties procesas, nesiorientuoti tik į rezultatą“, – akcentuoja mokslininkė.
Sveikintina ir tai, kad karantino dėka imta aktyviau naudotis įvairiais interneto atviraisiais ištekliais, virtualiomis bibliotekomis, stebėti virtualius teatrų spektaklius, lankytis virtualiose muziejų erdvėse.
„Kitas svarbus pastebėjimas – mokytojams reikėjo mokytis atsirinkti, kas yra svarbu, iš daugybės interneto išteklių, neapkrauti moksleivių informacija. Viena iš didžiausių šio laiko pamokų buvo kaip neperdegti, nepersisotinti – apie tai turėjo pagalvoti kiekvienas pedagogas“, – teigia VDU Švietimo akademijos docentė. Anot jos, teko atidžiai apgalvoti virtualių pamokų trukmę, kiekį – kadangi viskas vyksta namų erdvėje, keitėsi mokymosi bei poilsio režimas. Mokytojai turėjo pasirūpinti, kad vaikai nepatirtų per daug streso, nepervargtų.
Nuotolinis mokymas – rimtas iššūkis ir vaikams, ir mokytojams
Doc. dr. I. Tandzegolskienė pastebi, kad nepaisant naudos, kurią teikia technologijos, nemažai mokytojų nekantrauja sugrįžti prie tradicinio ritmo – tam tikrų dalykų nuotolinis mokymas negali pakeisti. Pavyzdžiui, vienas pagrindinių iššūkių rengiant nuotolines konferencijas yra įvertinti, ar moksleiviai tikrai supranta viską, kas jiems pasakojama – be realaus, gyvo kontakto tai suprasti kartais yra sudėtinga.
„Moksleiviai neretai iškylančias problemas, neaiškumus turi spręsti patys arba klausti mokytojo ar draugo – o viskas vyksta per nuotolį, ne visi vaikai išdrįsta pasisakyti. Kai kurie, susidūrę su problema, ją palieka, išsigąsta. Mokykloje mokytojas gali tą pamatyti, sureaguoti ir čia pat pagelbėti. Virtualiai, jeigu pats vaikas tos problemos neiškelia, mokytojui nėra lengva pamatyti“, – paaiškina docentė.
Grįžtamuoju ryšiu itin svarbu dalintis abiem pusėms – ne tik moksleiviams, kai jiems iškyla problemų, bet ir mokytojams, kai jie vertina vaikų atliktas užduotis. Moksleiviai mokėsi ir klysdami, suprasdami, atkartodami, tačiau per virtualią pamoką mokytojai ne visada spėjo aptarti jų darbų. Siūlyta tą padaryti vaizdo įrašuose – tuomet vaikas galėtų paklausyti kelis kartus, pavyzdžiui, kaip įvertinta jo užduotis. Pats vertinimas taip pat keitėsi – įvestas atsiskaitymas etapais, mokymosi pasiekimų įvertinimas per ilgesnį laiką, taip vadinamas formuojamasis vertinimas.
Sugrįžti į įprastą gyvenimą nekantrauja ir patys vaikai – ypač jaunesni, iki šeštos klasės, kuriems šis laikotarpis yra itin sunkus. „Tokio amžiaus vaikams svarbu draugauti, būti su kitais vaikais, mokytis per draugystę. Be galo sunku, kai gali susimatyti su jais tik per atstumą, negali išeiti į kiemą. Vaikai nepratę būti vieni su savimi – jie būna klegesyje. Kaip jiems tenka dorotis dabar? Tai nauja tema netgi moksliniams tyrimams“, – atkreipia dėmesį mokslininkė.
Mokykloms – patarimas nebijoti kreiptis pagalbos
Prisiminusi vertingas karantino patirtis užsienyje, VDU Švietimo akademijos docentė sako, jog jai įdomi pasirodė suomių praktika. Šiauriečiai nusprendė organizuoti bendrus pokalbius internete tarp moksleivių ir mokyklų administracijų – apie esminius, jiems aktualius klausimus, pavyzdžiui, kada planuojamas sugrįžimas į mokyklą, kokios bus vasaros atostogos ir t. t.
„Man labai patiko, kad Suomijoje su vaikais bendrauja ne tik mokytojas, bet ir administracija. Vaikams svarbu, kad su jais kalbėtųsi, susisiektų, analizuotų šią situaciją, nes ji tikrai unikali. Manau, apie panašią praktiką verta pagalvoti ir pas mus“, – pažymi mokslininkė.
Bendradarbiavimas, apskritai, yra vienas iš svarbiausių dalykų Lietuvos mokykloms – ypač kalbant apie mokyklų technologinių gebėjimų skirtumus, kuriuos išryškino pastarieji mėnesiai. „Tai skaudi tema. Mokyklos turėtų įsivertinti savo situaciją, nebijoti pasakyti, kad jos stokoja vienų ar kitų įgūdžių – ir tuomet naudotis pagalba. Tiek universitetai, tiek įvairios įmonės siūlo kursus, kaip vesti „Zoom“ pamokas, dirbti su „Adobe Connect“ ir taip toliau. Belieka priimti pagalbą ir mokytis“, – sako doc. dr. I. Tandzegolskienė.
Nepaisant rimtų iššūkių ir sunkumų, su kuriais teko susidurti mokykloms, docentė įsitikinusi, jog nuotolinis mokymas turėtų išlikti svarbiu mokyklų darbo elementu ir po karantino, rašoma pranešime spaudai. O karantinas, privertęs mokyklas persikelti į kitą erdvę, leido tiek suaugusiems, tiek vaikams kitu kampu pažiūrėti į mokymą ir savo veiklą apskritai.
„Tai unikalus momentas, kuris paskatino mus ieškoti naujų bendravimo formų, iš naujo atrasti pomėgius, diskutuoti, būti dialoge su savimi. Jei vaikai išmoks atsakyti patys sau į tam tikrus klausimus arba išmoks spręsti problemas, kurios atsiranda jiems veikiant arba dėl to, kad jie negali būti su draugais ar artimaisiais, tai ir bus šio laikmečio vertybė. Galiausiai, tai yra sugrįžimas į save ir į gamtą – daug šeimų vyksta į parkus, į mišką, važinėja dviračiais ar riedučiais, stebi gamtą, pradeda suprasti tylos prasmę, ieško atsakymų ir kuria naują žinojimą. Visa tai – geroji patirtis“, – apibendrina docentė.
