Su Lenkijos kurčiųjų asociacijos atstove Agnieszka Grabowska bei Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro socialine pedagoge Rasa Rusovičiūte susipažinau pavasarį, kuomet, besiruošdamos jaunimo mainams, organizavome parengiamąjį vizitą Dieveniškėse. Pasidalinome darbais, atsakomybėmis ir jau po poros mėnesių, rugpjūčio 5 d., visos su savo mokiniais susitikome Norviliškių pilyje.

Projekto idėja kilo Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorei Ilonai Šedienei ir Agnieszkai, kuomet jos lankėsi Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo penkerių metų jubiliejuje Varšuvoje. Agnieszka labai miela, draugiška ir atsakinga, daug patirties turinti projektinėje veikloje, prisipažino, kad projektas „Play. Learn. Link. Teach" buvo vienas geriausių.

Besiruošdamos šiems mainams, aš ir direktorė apie du mėnesius lankėme lietuvių gestų kalbos kursus. Prieš tai nei viena iš mūsų nebuvo bendravusi su kurčiaisiais ar neprigirdinčiais žmonėmis. Labai džiaugiuosi pažinusi kurčiųjų kultūrą, jų bendravimo etiketo ypatumus. Ar žinojote, kad lietuvių gestų kalba skiriasi nuo lenkų, rusų, anglų ar kitos gestų kalbos?

Projekto „Play. Learn. Link. Teach" dalyviai – 5 girdintys jaunuoliai, atstovaujantys Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklą, 3 kurtieji iš vienintelės mokymo įstaigos Lietuvoje, teikiančios vidurinį išsilavinimą vaikams, turintiems klausos sutrikimą – Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro, 8 neprigirdintys jaunuoliai iš Varšuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų profesinės mokyklos, 2 girdintys iš Lenkijos kurčiųjų asociacijos. Visos vadovės labai pergyvenom, kad dalyviai nesusibendraus, kadangi visi kalba skirtingom kalbom. Dalyvauti mainuose pasikvietėm dvi savanores lietuvių ir lenkų gestų kalbų vertėjas.

Mainų programa buvo išties intensyvi. Visos veiklos ir užduotys buvo orientuotos į grupės formavimą, komandinį darbą, lyderystę, atsakomybių prisiėmimą, tikslų iškėlimą, orientavimąsi laike, „kūno kalbą", pagarbą ir pakantumą kalbančiam kita kalba, kitu būdu.

Pirmąsias dvi mainų dienas dalyviai pažindinosi, telkėsi į grupes, dalinosi savo lūkesčiais, baimėmis ir galimybėmis. Kiekvienos institucijos atstovai pristatė savo įstaigą, Lietuvos ir Lenkijos pusės – savo šalis.

Trečiąją mainų dieną dviračiais keliavome iš pilies į Dieveniškes. Mokyklos maisto laboratorijoje jaunuoliai gamino lietuvių ir lenkų tradicinius patiekalus. Taip pat jie susipažino su mokyklos baze, ypatingai su atsinaujinusia kalve, kurioje šeimininkauja kalvystės mokytojas Rašitas Sadrejevas.

Ketvirtosios dienos vakaras pilyje buvo ypatingas. Merginos pasipuošė dailiom renesanso laikų suknelėm, vaikinai – tai epochai būdingais kostiumais. Tai buvo pasakiški šokiai. Skambėjo užburianti muzika, o damos ir kavalieriai šoko vienu ritmu.

Penktąją mainų dieną iš pilies persikėlėme į Vaitiešiūnų kaime esančią kaimo turizmo sodybą. Pakeliui aplankėme Pavlovo Respublikos griuvėsius. Prieš tai pilyje pristatę savo senelių, tėvų ir savo pačių žaistus žaidimus, dalyviai pradėjo kurti bendrą žaidimą, kuris turėjo aprėpti šiuos svarbiausius elementus: žaisti, mokytis, susieti ir mokyti. Visiškai kita, nauja, gaivi gamtos aplinka dar labiau sutelkė mainų dalyvius. Jie greitai išsirinko lyderius, susiskirstė atsakomybėm ir jau paskutiniąją buvimo kartu dieną pristatė „P.L.L.T" žaidimą „gyvai".

Tai buvo daugiau nei projektas, mainai, daugiau nei patirtis. Supratau, kad gali žinoti daug kalbų ir nesusikalbėti, bet mokėti tik vieną ir būti suprastas.

Jolanta Miliunecienė, projekto dalyvė

salcininkai.lt