Nežinau, ar šios kalbos, ar kokios kitos priežastys nulėmė, kad baigiantis ministrės Audronės Pitrėnienės kadencijai ministerijoje gimė „Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programos“ projektas. Būtent šis „nuoširdus“ Švietimo ir mokslo ministerijos susirūpinimas mokytojo profesijos prestižo kėlimu paskatino ir mane pažvelgti, į kokias gi neregėtas aukštumas šį kartą norima tą prestižą pakelti.
Na, pirmiausia, turbūt, iš karto reiktų atmesti kalbas ir nuomones, kad tokio dalyko kaip profesijos prestižas iš viso nėra. Juk ministerija, greičiausiai, nesuktų galvos dėl to, ko nėra, ar ne? Be to, konkrečios šalies prastas mokinių skaitymo ir rašymo lygis, kurį tiria PISA, kenkia visos šalies mokytojų prestižui, ir pavienių mokytojų išugdytų mokinių aukšti pasiekimai čia negelbėja. Juk ir taip giriamas Suomijos švietimo modelis nesiremia vien tuo, kad gerai dirba Jukinenas ar Hakinenas, o ten, kaip žinome, mokytojo profesijos prestižas gana aukštas. Todėl tampa akivaizdu, kad nuo tezės bei pozos „AŠ – aukšto lygio“, ir nelįskit prie manęs, turėtume pereiti prie „MES – aukšto lygio“, ir mūsų prestižas – mūsų reikalas.
Pedagogai sensta, bet į jaunimą neinvestuojama
Bet visgi pereikim prie minėtos ministerijos parengtos programos ir pažiūrėkime, kas gi joje siūloma esamai padėčiai pakeisti. Ko gero ši programa, kurioje, be kita ko, aprašyta ir esama pedagogo profesijos prestižo dabartinė būklė, yra gražus vyriausybės antiprogramos pavyzdys. Čia tiesiog prisipažinta, jog per ketverius metus niekas nepadaryta: mokytojų – per daug, jie – per seni. Tačiau būtent ministerija nerealizavo siūlymų įvesti etatinį darbo apmokėjimą bei steigti specialų fondą, kad tam tikrą darbo stažą turintys pedagogai galėtų pasitraukti iš švietimo sistemos ir užleistų vietą jaunimui.
Viena iš pedagoginių profesijų prestižo kėlimo krypčių, numatytų ministerijos parengtoje programoje – gabių ir motyvuotų asmenų pritraukimas į pedagogines profesijas. Pasvarstykime, kodėl gabūs mokiniai turėtų eiti dirbti mokytojais. Viena iš priežasčių – vidinė motyvacija, kitaip – pašaukimas. Jei tai dominuojantis motyvas, - tokiam žmogui pinigai, t.y. atlyginimas, tarkim, nesvarbu. Tačiau kyla klausimas, ar gali tokių žmonių būti daug? Visgi didelei daliai asmenų, net ir turinčių pašaukimą, svarbu yra ir kita motyvacija – atlyginimas. Juk kad ir kaip jį „šauktų“ pašaukimas, jaunas žmogus, turbūt, galvoja ir apie būsimą ar esamą šeimą bei kaip ją išlaikys.
Žinoma, mokytojais galime „daryti“ visus: reikia tik šiek tiek daugiau investuoti į parengimą, tada – į kvalifikacijos kėlimą, po to – į jos tobulinimą ir taip be galo. Tačiau jeigu gerais atlyginimais pritrauktume mokytojo profesiją rinktis gabius ir motyvuotus asmenis, į jų rengimą, kompetencijų tobulinimą ir kvalifikacijos kėlimą nebereiktų tiek investuoti.
Kita „prestižo programos“ kryptis kalba apie jau dirbančių pedagoginių darbuotojų kompetencijų tobulinimą ir sąlygų karjerai plėtrą. Jeigu grįžtume į pradžią ir pamatytume, jog pedagogų senėjimo problema – viena aktualiausių, tuomet kyla klausimas, ar mokytojai, kurie jau priešpensinio amžiaus, apskritai dar norės tobulintis? Ar galima tikėtis didelės motyvacijos tobulėti iš tų (dažnai jau „perdegusių“) mokytojų? O jeigu jie ir norėtų, ar ta investicija bus panaudota racionaliai? Klausiu dar kartą, - ar ne geriau būtų investuoti į tuos, kurie ateina? Ministerija juk pripažįsta, kad pokyčiai galimi tik investavus į mokytoją, deja, nei investicijų, nei pokyčių kaip nėra, taip nėra.
Mokytojų finansinė gerovė – misija neįmanoma
Tiesa, gerų norų netrūksta. Minėtos programos viena iš krypčių – pedagoginių darbuotojų materialinės gerovės didinimas. Kad tai tik deklaracijos, rodo jau antri metai vykstančios derybos dėl pedagogų ilgalaikės didinimo programos bei švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties. Akivaizdu, kad ir ši programa, kurioje ciniškai konstatuojama, jog pedagoginių darbuotojų materialinės gerovės didinimas priklauso nuo šalies finansinių galimybių, liks nepatvirtinta. Juk ir šakos kolektyvinę sutartį ministrė pareiškė pasirašysianti tik tuo atveju, jei iš projekto bus išbraukta paskutinė konkreti nuostata, kuri numato mokytojų darbo užmokesčio didinimą nuo 2017 m. sausio 1 d. Taigi jau turime patirties, kaip „didinami“ atlyginimai, ir tuo viskas pasakyta.
Pridengti visiškam „nuogumui“, kai nenorima spręsti problemų iš esmės, siūlomos visokios mistinės priemonės. Pavyzdžiui, kompensuoti kaimo vietovėse ir miesteliuose dirbančių mokytojų kelionės į darbą ir/ar apgyvendinimo išlaidas. Visų pirma, reikėtų paminėti, kad tokia tvarka jau buvo, ir tai nėra naujovė. Maža to, ji visiškai nepasiteisino, nes įvairių čekių, sąskaitų ir kitų biurokratinių tvarkų ir barjerų įveikimas gaunamai kompensacijai nebuvo adekvatus. Antra, visų valdžių dėka kaimuose beveik neliko mokyklų, todėl kyla klausimas, kur važiuosime ir už ką mokėsime? Juk medžioklės išlaidos kompensuojamos tik aukšto rango valdininkams ir tikrai ne mokytojams. Trečia, neaišku, kas užsiimtų logistikos sąnaudų apskaita: kilometrų, kuro, automobilių eksploatavimo ir kitų išlaidų už pavėžėjimus skaičiavimais.
Šis pavyzdys akivaizdžiai iliustruoja faktą, kad kai nenorima normaliai mokėti mokytojams už darbą, paskęstama tvarkų, aprašų, planų, programų projektuose, kuriais siekiama inicijuoti prielaidų sukūrimą galimoms patirtų išlaidų kompensacijoms ir pašalpoms mokėti.
Mes patys privalome inicijuoti pokyčius
Paskutinioji planuojama profesijos prestižo kėlimo programos kryptis – viešosios nuomonės formavimas ir komunikacija. Premijos ir mokytojų apdovanojimai, žinoma, geras priedėlis prie profesijos ir taip gero prestižo kėlimo. Tačiau ir geri bei gražūs dalykai, prie kurių prisiliečia politikai, labai dažnai virsta parodijomis. Kai savivaldybių politikai viešai pagerbia „savus“ – šeimos ar tos pačios partijos narius, tai ne tik sukelia dar didesnį bendruomenės pasipiktinimą, bet ir apkritai žemina mokytojo vardą. Tuo tarpu tyliai, kruopščiai ir nuoširdžiai dirbantys mokytojai dažnai lieka nepastebėti.
„Prestižo programoje“ siūloma inicijuoti ir Pedagogo etikos kodeksą, kuris būtų aptartas ir priimtas bendrame mokytojų suvažiavime. Dėl kodekso reikalingumo susilaikysiu, o štai bendro mokytojų suvažiavimo idėja – puiki. Apskritai bendruose mokytojų suvažiavimuose galėtų būti priimama daug dalykų. Tačiau kai švietimo bendruomenė yra taip susiskaldžiusi, kas galėtų imtis lyderystės dėl bendrų reikalų? Gal mokyklų vadovų asociacija? Tačiau bent jau kol kas nepanašu, kad ji imtųsi lyderio vaidmens. Daug dažniau kyla klausimas, ar apskritai mokyklų vadovai laiko save mokytojų bendruomenės atstovais, ar tiesiog tais, kurie „prie valdžios“.
Beje, mano akį patraukė labai įdomi smulkmena – ministerijos parengtos prestižo kėlimo programos įgyvendinimo priemonių lentelėje už pagrindinius dalykus (materialinės gerovės didinimą!) – etatinio darbo apmokėjimo modelio sukūrimą ir įgyvendinimą bei teisės aktų dėl pedagoginių darbuotojų išleidimo į išankstinę pensiją parengimą – atsakingomis nurodytos profesinės sąjungos. Ačiū, žinoma, už pasitikėjimą ir įvertinimą, bet kur gi čia darbdavio funkcijas atliekančių valdžios institucijų vaidmuo? Į ministro kėdę atsisėsti norinčiųjų eilutė tai išsirikiuoja, tačiau darbų dirbti, pasirodo, vis tiek nėra kam.
Apibendrinant šios programos apžvalgą, galime aiškiai daryti išvadą, kad tai – tik bandymas dangstyti neveiklumą arba tiksliau – imituoti darbą. Deja, nei atlyginimų, nei prestižo vien tik žodžiais nepakelsi, tam reikalingi sprendimai, kuriems priimti vis pritrūksta politinės valios ir drąsos. Todėl ateisiančio naujo ministro norisi paprašyti, kad neimituotų veiklos taip, kaip darė dabartinė ministrė, netyčia tapusi Lietuvos švietimo veidu. Reiktų pripažinti, jog jai ne itin gerai sekėsi komunikuoti, ir net geri norai dažnai virsdavo mokytojo profesijos prestižo sumenkinimu.
O mes, mokytojai, turime tapti vieninga, brandžia bendruomene, kuri pati privalo inicijuoti pokyčius. Ministrai ateina ir išeina, o mes liekame ir turime būti aktyvūs – siūlyti, šnekėtis, reikalauti. Juolab kad mūsų vaidmuo auga, nes visuomenė mokyklai primeta vis daugiau funkcijų.
Andrius Navickas yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas
