Daugiausiai – iš vaikų namų
Austėja (vardas pakeistas – aut. past.) į socializacijos centrą perkelta iš vaikų namų. Dėl problemų šeimoje mergaitė pateko į vaikų namus, ten jai nepatiko, elgėsi nepaklusniai ir, teismui nusprendus, atsidūrė socializacijos centre. Socializacijos centras – tai švietimo įstaiga, į kurią teismo keliu siunčiami nedrausmingi, jau nesunkių nusikaltimų padarę paaugliai. Sovietmečiu tokios įstaigos vadintos nepilnamečių kolonijomis, vėliau – specialiaisiais vaikų auklėjimo ir globos namais, o prieš 3 metus reorganizuotos į socializacijos centrus.
Austėja sako atvirai pasišnekanti su kitomis mergaitėmis, dauguma jų čia patenka būtent iš vaikų namų. „Tačiau žinau vieną mergaitę, kurią prievartaudavo patėvis, ji bėgdavo iš namų, tad ją dėl to ir uždarė“, – pasakojo nepilnametė.
Viduje daryk ką nori – tik nepabėk
„Esu pabėgusi du kartus – vienąkart pabėgau nuo auklėtojo, kai su juo išėjome į miestą. Kitąkart, surišusios paklodes, išlipome pro langą. Mums atsibosta čia būti, nėra ką veikti. Esame visą dieną uždarytos. Ryte atsikeliame, susitvarkome kambarius, einame į mokyklą. Po pamokų turime laisvo laiko – klausome muzikos, žiūrime televizorių. Vakarais turėtume ruošti pamokas, auklėtojai turėtų mums padėti, bet jie nesidomi. Net į kiemą išeiti reikia direktoriaus leidimo. Yra tokių mergaičių, kurios gryno oro gal pusmetį nėra įkvėpusios“, – atviravo Austėja.
Dar viena problema, pasak mergaitės, – smurtas tarp pačių paauglių ir pedagogų. Mergaitė sakė, kad vienąkart jai trenkė auklėtojas. Austėja tai papasakojo savo globėjui, kuris ketino pranešti policijai. Tačiau vėliau pati paauglė persigalvojo bijodama, kad ją engs mergaitės ir centro valdžia.
Tai, sako Austėja, būtų gerokai apsunkinę tuos likusius keletą mėnesių. Ji taip pat prasitarė apie nerašytas mergaičių taisykles. „Esame susitarusios, kad jeigu pabėgusi mergaitė grąžinama į socializacijos centrą, o taip dažniausiai ir būna, tai mes visos ją sumušame. Taip yra todėl, kad vienai pabėgus, esame baudžiamos visos – suprastėja maisto porcijos, mums neleidžia eiti į miestą“, – sakė nepilnametė.
Austėja pasakojo, kad viduje paaugliai daro ką nori – rūko, vartoja alkoholį, netgi draugų parsiveda. Pasak mergaitės, centro vadovams svarbu tik tai, kad vaikai nebėgtų ir neterštų centro reputacijos kitapus tvoros. „O kas vyksta viduje, – sako Austėja, – niekam nerūpi. Mokytis čia taip pat labai lengva. Jeigu lankai pamokas, gauni gerus pažymius, tačiau mokytojams mes visiškai neįdomūs. Ateina, kažką papasakoja, ir tiek“, – dėstė Austėja, besimokanti viename iš socializacijos centrų.
Ant langų – grotos
Kito socializacijos centro Vilniuje teritorija, kurioje stovi mokykla ir bendrabutis, aptverta aukšta tvora, tačiau dienos metu pagrindiniai vartai neužrakinti. Pusdienius paauglės praleidžia mokykloje, o vakarus – bendrabutyje, kur yra užrakintos. Ant bendrabučio langų pakabintos grotos. „Grotų nenuimsiu tol, kol nebus sudėti neperšaunami stiklai“, – teigė Vilniaus vaikų socializacijos centro direktorė Vida Riaubaitė-Juknevičienė. Šiame socializacijos centre dirba per 50 žmonių: 16 mokytojų, 1 psichologas, 8 auklėtojai, kurei visą dieną pasikeisdami prižiūri paaugles, ir apie 20 techninio personalo darbuotojų. Visi jie moko ir aptarnauja 39 mergaites. Panašiai po tiek vaikų gyvena ir kituose Lietuvos socializacijos centruose.
Direktorė V. Riaubaitė-Juknevičienė sutinka, kad būtent pabėgimai yra viena didžiausių problemų. Tiesa, pasak direktorės, jie bent jau jos vadovaujamoje įstaigoje reti. „Kai mergaitė pabėga, iškart susirenka darbuotojai. Mes nerimaujame, pranešame policijai, taip pat patys ieškome savais kanalais. Dažnai žinome, kur jų ieškoti, taigi surandame“, – tvirtino centro vadovė ir pabrėžė, kad kaskart paaugliui pabėgus kenčia įstaiga, nes vaikams pridarius žalos, ją turi atlyginti įstaiga.
To paties centro psichologė Gerda Amšiejūtė pripažįsta, kad alkoholio ir rūkalų vartojimo atvejų centro viduje išties pasitaiko. „Mes tikrai negalime mergaičių sukontroliuoti. Jos kvaišaus įsikelia per langą, kartais netgi patys tėvai, atėję jų aplankyti, atneša cigarečių. Pas mus, švietimo įstaigoje, griežtai draudžiama vartoti kvaišaus, tačiau patys tėvai jas skatina tai daryti“, – nuogąstavo psichologė G. Amšiejūtė.
Pedagogai tyčia nesmurtauja
Septynerius metus auklėtoju viename berniukų socializacijos centre dirbęs pašnekovas tvirtino, kad nei pedagogai, nei auklėtojai tyčia nesmurtauja. „Įsivaizduokit, prieš akis susimuša du paaugliai, reikia juos kažkaip išskirti. Tai priremi jį prie sienos, paguldai ant žemės. Ar tai yra smurtas, ar tai yra smurto nutraukimas? Galų gale būna ir taip, kad grįžta visiškai girtas paauglys, nusiteikęs ypač agresyviai. Centre turėjome kambarį, kuriame uždarydavome agresyvų paauglį, kol išsiblaivės. Auklėtojo darbas yra labai nedėkingas“, – prisimena pašnekovas, nepanoręs minėti savo pavardės.
Vilniaus vaikų socializacijos centro vadovė V. Riaubaitė-Juknevičienė tvirtina, kad centre kraujas tikrai nesilieja. „Su mergaitėmis visada bandome susitarti gražiuoju. Kartais man net nebelieka laiko direktoriauti, nes pas mane jos ateina ir pasiguosti, ir pasidžiaugti. Jos žino, kad jeigu reikia kokio patarimo, visada gali kreiptis į mane“, – sakė ji.
Tačiau direktorė pripažįsta, kad mergaitės – ypač agresyvios ir problemiškos. „Mano darbuotojai stengiasi reaguoti ramiai net tada, kai mergaitės grasina persipjauti venas. Logika paprasta: jeigu reaguosime, jos visos tuo manipuliuos. Taigi esant negiliai žaizdai dezinfekuojame ir apibintuojame vietoje, jeigu susižalojimas rimtesnis – vežame į priimamąjį. Darbas išties nelengvas“, – teigė Vilniaus vaikų socializacijos centro direktorė V. Riaubaitė-Juknevičienė.
Problemas žino, bet išeities neranda
Už 7 Lietuvoje veikiančius socializacijos centrus tiesiogiai yra atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Pasak viceministro Vaido Bacio, didžiausia klaida padaryta reorganizuojant buvusias nepilnamečių kolonijas ir specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus į socializacijos centrus. „Aš seniai sakiau, kad socializacijos centrus reikėjo kurti nuo pagrindų. Nepilnamečių kolonijų paskirtis visai kitokia – jų tikslas buvo uždaryti paauglį, o naujai sukurtų socializacijos centrų – socializuoti, padėti jam grįžti į normalų gyvenimą. Tai iš esmės skirtingų koncepcijų įstaigos“, – dėstė ŠMM viceministras V. Bacys.
Pasak jo, dauguma socializacijos centrų darbuotojų tiesiog neturi įgūdžių auklėti vaikus, tačiau iki šiol išeitis nerasta: „Padėtis čia labai prasta – kenčia ir pedagogai, ir auklėtojai, ir patys vaikai. Tačiau pamažu stengiamės perkvalifikuoti centrų darbuotojus, išmokyti juos geriau tvarkytis viduje“.
Centrų vadovai skundžiasi, kad įstaigoje dirba per mažai socialinių darbuotojų ir psichologų, tačiau V. Bacys teigia nemanąs, jog didesnis psichologų skaičius iš esmės padėtų perauklėti vaikus. „Tokiose institucijose vaikai turi aiškių problemų, ir tikėtis, kad per metus jas galima išspręsti, atrodytų naivoka“, – teigė ŠMM viceministras V. Bacys.
Paklaustas, kam tada išvis tokios įstaigos reikalingos, V. Bacys atsakė: „Tam, kad būtume saugesni. Jie visą gyvenimą ten nelaikomi, o į kalėjimus jų sodinti taip pat nesinori“.
Siūlo uždaryti
Žmogaus teisių stebėjimo instituto programų direktorė Dovilė Šakalienė socializacijos centrus palygina su šiukšliadėžėmis. Teisininkė ir psichologė teigia, kad čia siunčiami visuomenės atstumti ir nemylimi vaikai.
Žmogaus teisių gynėjos nuomone, tokią įstaigą reikėtų uždaryti, nes čia pažeidžiamos žmogaus teisės. „Tai vieta, kuri ypač ryškiai parodo mūsų valstybės funkcionavime tam tikras dideles spragas. Tie, kuriais mes deklaruojame, kad rūpinamės labiausiai, pas mus kenčia daugiausiai. Tai galioja ir kitoms socialiai pažeidžiamoms grupėms, tiktai vaikai yra bejėgiai apsiginti“, – tvirtino D. Šakalienė.
Pasak žmogaus teisių gynėjos, pirmiausia reikėtų dirbti su tų vaikų tėvais tam, kad paaugliai iš viso nepatektų į tokias įstaigas. Taip pat, anot ekspertės, reikėtų aprūpinti Lietuvos regionus kokybišką išsilavinimą ir kompetencijos lygį turinčiais psichologais ir psichoterapeutas tam, kad tiek tėvai, tiek vaikai galėtų nueiti, pasikonsultuoti ir susitvarkyti savo bėdas.
D. Šakalienė sakė ne kartą dalyvavusi tarptautinėse konferencijose ir pabrėžė, kad išsivysčiusios Europos šalys problemiškų paauglių turi vienetus, o šiuo metu Lietuvoje tokių – apie 200.
ŠMM duomenimis, per metus socializacijos centrams iš valstybės biudžeto skiriama 10,5 mln. litų. Išlaikyti vieną socializacijos centro auklėtinį kainuoja 8 kartus daugiau už bendrojo lavinimo mokykloje besimokantį vaiką. Vienam problemiškam vaikui atitenka apie 40 tūkst. Lt., o paprastam moksleiviui – 5 tūkst. Lt.
Specialistai sako pastebintys, kad per pastaruosius kelerius metus nusikalsti linkusių paauglių nei mažėja, nei daugėja, taigi, anot jų, problema išlieka ypač opi.
Nusikalsti linkusiems ir nepaklusniems vaikams sugriežtinta priežiūra pagal įstatymą gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 3 metų. Vaikas turi būti ne jaunesnis kaip 14 metų. Tokių įstaigų šiuo metu Lietuvoje yra septynios – 5 iš jų skirtos berniukams, 2 – mergaitėms.
Edvardas Kubilius
Lietuvos radijas
