Kaip vyko skubi donorinės širdies mažajai recipientei paieška?

Donorystės ir transplantacijos proceso esmė – turėti donorinį organą. Širdies donorai – tai mirusieji, kuriems buvo konstatuota smegenų mirtis. Biuro užduotis – gydytojams konstatavus smegenų mirtį ir gavus artimųjų sutikimą donorystei – koordinuoti ir organizuoti donorystės bei transplantacijos procesą.

Biuro koordinatoriai organizuoja daugiapakopį procesą: vyksta į donorinę ligoninę paimti kraujo mėginių, informuoja transplantacijos centrų gydytojus transplantologus apie atsiradusį donorą, pagal donoro tyrimų duomenis, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintais kriterijais, iš laukiančiųjų sąrašo atlieka donoro-recipiento (žmogaus, laukiančio transplantacijos) poros pirminį parinkimą.

Ypač sudėtinga, kai donorinio organo laukia kūdikis, mažas vaikas, nes suaugusio žmogaus donoriniai organai vaikui negali būti transplantuojami. Donoras turi būti vaikas, nes transplantuojamas organas (šiuo atveju – širdis) turi atitikti recipiento (laukiančiojo transplantacijos) antropometrinius duomenis – ūgį, svorį. Todėl kūdikiams sulaukti donorinio organo – itin sudėtinga.

Smegenų mirtis, po kurios įmanoma organų donorystė, vaikams diagnozuojama itin retai, o jei ir pasitaiko tokių atvejų, tėvai nenoriai aukoja organus donorystei. Pavyzdžiui, pernai Lietuvoje buvo vienas donoras vaikas, tačiau jo tėvai nesutiko paaukoti organų transplantacijai. Nelaimės akivaizdoje žmonės elgiasi skirtingai, sunku susitaikyti su artimojo netektimi – o tokiu atveju „išsitęsia laikas", prarandamas donoras. Vaikai-donorai – aktuali problema visoje Europoje, tačiau jei šalies gyventojų skaičius yra didesnis, suprantama, ir donorų yra daugiau. Keletas pavyzdžių:

Austrijoje, kurioje gyvena 8,5 mln. gyventojų, 2013 m. buvo paruošti 7 donorai vaikai; Kroatijoje (4,3 mln. gyv.) – 2013 m. 3 donorai; Olandijoje (16,8 mln. gyv.) – 2013 m. 4 donorai.

Todėl mažajai Estrėjai širdies donoro buvo ieškota ne tik Lietuvoje (kiekvieną savaitę Biuro specialistai po kelis kartus kreipdavosi į visas Lietuvos donorines ligonines), bet ir imta ieškoti tarptautiniu mastu.

Užklausos apie skubią donorinės širdies paiešką buvo periodiškai siunčiamos į Eurotransplant organizaciją, su kuria pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, į visas Europos Sąjungos šalis, tarptautinio COORENOR projekto internetinę organų mainų duomenų bazę (16 šalių), į artimąjį užsienį – Latviją, Estiją ir Lenkiją. Tačiau bendradarbiaujant su užsienio valstybėmis svarbu tai, kad ne iš bet kokios šalies donorinę širdį galima atsigabenti: jei skrydis užtrunka tris valandas, rizikuojama nespėti. Nes per penkias valandas, per kurias būtina transplantuoti širdį, donoro organą būtina eksplantuoti (išimti), pergabenti ir transplantuoti.

Nesant donoro Lietuvoje, Biuras tarpininkavo, kad skubios transplantacijos laukianti mažoji recipientė būtų įtraukta ir į Prancūzijos transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Tik būdama registruota šios šalies registre, ji galėjo laukti donoro iš Prancūzijos. Kitos šalys donorinius organus paprastai atiduoda užsienio šalims tik tokiu atveju, jei tose šalyse nėra recipiento, kuriam tas donorinis organas tiktų.

Biuro vadovybė nuolat dalyvauja tarptautiniuose FOEDUS ir ACCORD projektuose. Bendrų posėdžių su šių projektų šalimis dalyvėmis metu keičiamasi reikalingais kontaktais, kaupiama informacija apie tarptautinius mainus donorų organais, aptariami logistikos, finansavimo ir kiti klausimai. Šių projektų metu buvo sukurta COORENOR informacinė sistema, diskutuojama dėl vieningų kriterijų organų mainams. Dalyvavimas minėtuose projektuose suteikia galimybę ir Lietuvai – mažai valstybei – užmegzti ryšius su kitomis šalimis: gauti donorinius organus arba siūlyti juos kitoms šalims, kai mūsų šalyje tinkamų recipientų nėra.

Tai, kad procesas baigėsi sėkmingai ir donoro širdelė laiku atgabenta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, lėmė profesionalus koordinatorių Renatos Aužbikenės ir jos pagalbininkių Miglės Gudynaitės bei Reginos Šakalytės darbas.