Anot Tarptautinio osteoporozės fondo (TOF), dėl osteoporozės hospitalizacijų būna daugiau nei dėl daugumos kitų ligų, tokių kaip krūties vėžys ar širdies miokardo infarktas. Dėl osteoporozės sukeltų pakitimų įvyksta daugiau kaip 1,5 milijono kaulų lūžių kasmet: iš jų apie 300 tūkst. šlaunikaulio lūžių, apie 700 tūkst. stuburo slankstelių lūžių, apie 250 tūkst. riešo kaulų lūžių ir per 300 tūkst. kitų kaulų lūžių.

Per metus gydant tokių lūžių pasekmes sveikatos apsaugos sistema Jungtinėje Karalystėje išleidžia apie 2,7 milijardo eurų, o visoje Europoje tam išleidžiama apie 30 milijardų eurų . Taigi, osteoporozės paplitimas pasaulyje yra nemažas ir sergamumas toliau nuolat (laipsniškai senstant visuomenei) auga visame pasaulyje bei daugėja dėl osteoporozės įvykusių lūžių . Pagal Lietuvos gyventojų sergamumo statistiką (rimtesnių epidemiologinių tyrimų, pavyzdžiui, naudojant DEXA aparatą, deja, nėra), osteoporozės atvejų skaičius nuo 2006 m. (13386 atvejai) iki 2013 m. (33803 atvejai) reikšmingai padidėjo. Toks staigus sergamumo padidėjimas sietinas ne tik su didesniu sergančiųjų skaičiumi, bet ir su įvairiomis prevencinėmis programomis, profilaktiniais patikrinimais, gydytojų kvalifikacijos kilimu, naujos diagnostinės įrangos įsigijimu bei racionaliu panaudojimu ir pan., skelbiama Sveikatos ministerijos pranešime spaudai.

Kaulo struktūra ir jo pokyčiai senstant

Kiekvieną vamzdinį kaulą sudaro antkaulis, kaulinis audinys ir kaulų čiulpai. Kaulinis audinys yra sudarytas iš baltymų (daugiausia pirmojo tipo kolageno), kurie plokštelių pavidalu suformuoja kaulo elastingą karkasą, ir mineralinių medžiagų (daugiausia, apie 85 proc., iš kalcio fosfato), kurios užpildo susidariusias ertmes ir suteikia kaului tvirtumo, atsparumo mechaniniam poveikiui. Taip pat kaulinį audinį sudaro kaulinės ląstelės: osteocitai, osteoklastai ir osteoblastai. Osteocitai yra pirminės kaulinio audinio ląstelės, esančios kaulo ertmėse ir įsiterpiančios į kanalėlių tinklinę struktūrą, kuri atsiveria į kanalus, kuriuose yra ir kraujagyslių. Mechaninės apkrovos metu (t. y. sunkaus fizinio aktyvumo metu) šiuo tinklu tekantis audinių skysčio srautas perneša signalines molekules ir maistingąsias medžiagas į ląsteles bei pašalina panaudotas medžiagas ir taip mechaniškai aktyvina osteocitus. Osteocitai palaiko kaulinio audinio tarpląstelinės medžiagos vientisumą ir pastovią neorganinių medžiagų koncentraciją jame. Osteoblastai (daugiausia jų yra vaikų kauliniame audinyje) yra jaunos kaulinio audinio organinę dalį sintetinančios ląstelės. Jų daugiausia yra ten, kur kaulas persitvarko ar regeneruoja. Osteoklastai – tai ląstelės, gebančios ardyti kaulą ir kalcifikuotą kremzlę. Jų daugiausia tose vietose, kur vyksta kaulo rezorbcija. Kaulinio audinio struktūros vientisumas priklauso nuo subtilios pusiausvyros tarp kaulinio audinio rezorbcijos (irimo), kurią vykdo osteoklastai, ir kaulinio audinio gamybos, kurią vykdo osteoblastai . Senstant ar dėl ligos ši trapi pusiausvyra pakrypsta osteoklastų pusėn ir kaulo rezorbcija viršija naujo kaulinio audinio susidarymą. Todėl kaulai tampa mažiau elastingi, mažėja kaulinio audinio masė, kaulai pasidaro trapesni ir atsiranda didesnė lūžių galimybė. Tad vaistai, kurie slopina kaulo struktūros suardymą arba osteoklastų veiklą, yra vertingi gydant žmones, sergančius osteoporoze, Pageto liga (deformuojanti osteodistrofija), kai kuriomis periodonto ligomis, kaulų uždegimu, reumatoidiniu artritu ir pan.

Osteoporozės apibūdinimas ir skirstymas

1993 m. Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino osteoporozės apibūdinimą, paremtą kaulų mineralų tankio (KMT) tyrimo duomenimis. Osteoporozė yra lėtinė sisteminė griaučių liga, kuriai būdinga sumažėjusi kaulinio audinio masė, apibūdinama kaulo mineralų tankiu (KMT siekia nuo –1 iki –2,49 g/cm²), bei kaulinio audinio mikroarchitektūros pokyčiai, dėl ko padidėja kaulų trapumas ir polinkis lūžti . Kompiuteriniu tomografu, specialiu dvisrautės radioabsorbciometrijos rentgeno aparatu DEXA (vadinamasis „auksinis standartas") nustačius tiriamo asmens kaulų mineralinį tankį jis yra lyginamas su tos pačios amžiaus grupės standartine sveikų asmenų norma ir apskaičiuojami du pagrindiniai rodikliai, kurie vadinami T ir Z lygmenimis . Kartais yra naudojami kiti mažiau tikslūs diagnostikos metodai (pavyzdžiui, ultragarsas). Dažniausiai (dėl didžiausio tikslumo) kaulų mineralinis tankis matuojamas šlaunikaulių viršutinėje dalyje (šlaunikaulio kaklelyje), stuburo juosmens slankstelių kūnuose, rečiau dilbio distalinėse dalyse ir kulnakaulyje . Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja osteoporozei nustatyti naudoti T lygmenį: normali kaulų masė – T lygmuo – yra tarp +1 ir –1; osteopenija – tarp –1 ir –2,5; osteoporozė – T lygmuo mažesnis nei –2,5; sunki osteoporozė – T lygmuo yra lygus ar mažesnis už –2,5 ir yra lūžęs vienas ar daugiau kaulų .

Osteoporozė pagal savo kilmę, eigą, pakenkimo pobūdį ir vietą yra nevienalytė liga ir todėl ji bendrai klasifikuojama į: pirminę (juvenilinę, idiopatinę, involiucinę – senatvinę ir pomenopauzinę) ir antrinę. Juvenilinė osteoporozė pasižymi gerybine eiga ir pasireiškia iki lytinio subrendimo. Ji yra itin reta. Idiopatinė osteoporozė diagnozuojama tada, kai nepavyksta nustatyti kaulų retėjimo priežasties. Vyrams idiopatinė osteoporozė būna maždaug 10 kartų dažniau negu moterims ir sudaro apie 30–50 proc. vyrų osteoporozės atvejų. Involiucinė pomenopauzinė osteoporozė vystosi dėl lytinio hormono estrogeno (reikšmingai mažiau dėl testosterono) trūkumo organizme ir jai būdinga greita kaulinio audinio remodeliacija (apykaita) ir nykimas . Involiucinės senatvinės osteoporozės priežastys nėra visai aiškios ir dažniausiai nurodomos kelios pagrindinės. Antrinė osteoporozė išsivysto sergant įvairiomis lėtinėmis ligomis, kurios sutrikdo kaulinio audinio formavimosi procesus, ar ilgą laiką vartojant tam tikrus medikamentus . Toliau straipsnyje rašoma apie dažniausiai pasitaikančias idiopatinę bei involiucinę (senatvinę ir pomenopauzinę) osteoporozės formas, kurios klinikinėje praktikoje kartais nėra skiriamos.

Pavojus susirgti osteoporoze reikšmingai padidėja su amžiumi (ypač moterims), kartu išauga pavojus nugriūti bei patirti kaulų lūžių . Deja, osteoporozė iš pradžių neturi jokių aiškių ir pacientui juntamų simptomų. Neretai pirmasis ligos požymis būna kaulo lūžis po lengvos traumos ar net nepatyrus jokios traumos. Sergant osteoporoze, po truputį pradeda mažėti ūgis, paskauda kaulus, vėliau gali deformuotis stuburo krūtininė dalis, t. y. formuojasi kupra ir pan. (2 paveikslas). Reikėtų pabrėžti, kad kaulų retėjimas (osteopenija) senstant yra normalus reiškinys ir antroje gyvenimo pusėje kaulai natūraliai tampa mažiau atsparūs mechaniniam krūviui bei būna mažesnio tankio nei jaunystėje. Todėl siūloma sistemingai tirti KMT visoms moterims nuo 65 metų amžiaus ir visiems vyrams nuo 70 metų amžiaus, o esant klinikiniams simptomams ar keliems rizikos veiksniams – nuo 50 metų .

Beje, maksimalus kaulinio audinio tankumas ir tvirtumas būna apie 20–30 gyvenimo metus, o maždaug nuo 40 metų laipsniškai pradeda mažėti.

Pirmine (senatvine) osteoporoze serga abiejų lyčių vyresnio amžiaus žmonės, moterys – gerokai dažniau nei vyrai. Kaulo tankio matavimais pagrįstame moksliniame darbe (skirtas osteoporozės paplitimui nustatyti) rašoma, kad osteoporoze serga apie 4 proc. 50–59 metų amžiaus moterų, o vyresnių nei 80 metų amžiaus – 44 proc., t. y. tikimybė susirgti osteoporoze kiekvienam reikšmingai padidėja maždaug po 50 metų .

Osteoporozės komplikacijos

Ypač pavojinga ir sunkiai gydoma osteoporozės komplikacija – kaulų lūžiai. Bent kartą per metus pargriūna apie 30 proc. vyresnių nei 65 metų amžiaus bendruomenėje gyvenančių asmenų (globos įstaigose šis skaičius yra dar didesnis) ir maždaug kas penktam asmeniui po nugriuvimo reikalinga vienokia ar kitokia medicinos pagalba . Nugriuvus kaulų lūžius patiria mažiau nei 10 proc. senyvo amžiaus asmenų ir apie 90 proc. šių lūžių sudaro būtent šlaunikaulio lūžiai. Net 90 proc. lūžių priežastis šioje amžiaus grupėje yra būtent griuvimai. Tiktai 50 proc. pagyvenusių asmenų po šlaunikaulio lūžio sugebėjo susigrąžinti pradinį (t. y. buvusį iki lūžio) judėjimo (mobilumo) lygį, o net 14–36 proc. asmenų, patyrusių šį lūžį, miršta per pirmuosius metus.