Visgi, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, visame pasaulyje 10–20 proc. vaikų ir paauglių susiduria su psichikos sutrikimais. Klaipėdos „InMedica“ klinikos Psichikos sveikatos centro medicinos psichologė Aušrinė Virketytė pastebi, kad emocine savijauta svarbu pradėti rūpintis kuo anksčiau, nes tinkamas jos funkcionavimas gali padėti tapti atsparesniam gyvenimo negandoms ir išvengti psichikos sutrikimų.
„Paauglio psichikos sveikatą apibūdina sveikų kasdienių įpročių, tokių kaip miego higiena bei reguliarus fizinis aktyvumas, įtvirtinimas, socialinių įgūdžių suformavimas, gebėjimai efektyviai spręsti problemas, valdyti savo emocijas ir išlaikyti pasitikėjimą savimi net susidūrus su sunkumais“, – pasakoja medicinos psichologė.
Deja, dėl daugybės struktūrinių, visuomenės, šeimos ar asmeninių veiksnių, tokių kaip skurdas, smurtas, alkoholio ir narkotikų vartojimas, migracija, lėtinės ligos, itin griežtas arba aplaidus auklėjimas, patyčios, ankstyvas nėštumas, tėvų skyrybos arba artimojo netektis, rizika patirti psichikos sveikatos problemų paaugliams itin padidėja.
Vienos dažniausių problemų – nerimo sutrikimai ir depresija
Esminių uždavinių paauglystėje neišsprendęs ir reikalingų įgūdžių neįgijęs jaunas žmogus gali susidurti su sunkumais įsivaizduojant savo ateitį ir keliant tikslus, griebtis neadaptyvių problemų įveikimo būdų, tokių kaip dažnas psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Be to, pasekmės gali būti jaučiamos ir suaugus – pavyzdžiui, problemos susirasti, išlaikyti ar jausti pasitenkinimą darbu ir santykiais, finansinis nestabilumas, balanso tarp darbo ir poilsio neišlaikymas, nuolatiniai konfliktai, žema savivertė ar kitos asmeninės bei tarpasmeninės bėdos.
Pasak medicinos psichologės, vienas svarbiausių simptomų, perspėjantis apie psichikos sunkumus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį – neįprasti nuotaikos pokyčiai. Itin dažnai jaunus žmones varginantys nerimo sutrikimai gali būti susiję su konkrečiomis išorinėmis situacijomis arba atsirasti nepriklausomai nuo aplinkos – tuomet nerimaujama nuolat.
„Nerimą paprastai lydi fiziniai simptomai, tokie kaip raumenų įtampa, prakaitavimas, širdies plakimas ir psichologiniai bei elgesio pokyčiai, pavyzdžiui, nervingumas, nerimą keliančių situacijų vengimas, nemalonios, neproduktyvios mintys ar impulsyvus veikimas“, – pasakoja A. Virketytė.
Tuo metu depresiją atpažinti galima iš bent 2 savaites trunkančios prislėgtos nuotaikos, nuolatinio nuovargio ir negebėjimo mėgautis įprastai maloniomis veiklomis. Taip pat gali pasireikšti sumažėjęs apetitas, sutrikęs miegas, pavyzdžiui, prabudimas anksti ryte, negalėjimas užmigti arba priešingai – miegojimas itin ilgai. Šiai ligai būdingi menkavertiškumo, kaltės jausmai, neigiamas požiūris į ateitį ar net mintys apie savižudybę.
Kaip atpažinti, kad paauglys ketina pasitraukti iš gyvenimo?
Depresija ir savižudybė ne visada eina išvien, todėl būtina nepraleisti pro akis tam tikrų ženklų, signalizuojančių apie žmogaus ketinimą sau pakenkti:
kalbėjimas apie norą numirti, viską užbaigti, nutraukti kančią, gėdą ar kaltę, jautimąsi kitiems našta;
pasikeitęs elgesys, pavyzdžiui, domėjimasis savižudybės būdais ar plano sudarymas, atsitraukimas nuo draugų, atsisveikinimas, reikšmingų daiktų išdalinimas, pavojų gyvybei keliantis elgesys, pavyzdžiui, ekstremalus greitis vairuojant, itin greitų nuotaikos pokyčių demonstravimas, pasikeitę mitybos ar miego įpročiai, dažnesnis alkoholio ar narkotikų vartojimas ar savižala;
tuštumos, bejėgiškumo, buvimo įkalintu, beprasmybės, ekstremalaus liūdesio, nerimo, įsiaudrinimo, įniršio jausmai ar nepakeliamas emocinis arba fizinis skausmas.
„Svarbu atkreipti dėmesį, kad apie apsisprendimą nusižudyti gali signalizuoti ir staigus nuotaikos pagerėjimas – nepaisant anksčiau žmogų prislėgusių gyvenimiškų sunkumų, jis tarsi susitaiko su viskuo. Taigi toks pagerėjimas galėtų rodyti surastą visų problemų sprendimą – savižudybę“, – akcentuoja „InMedica“ klinikos Psichikos sveikatos centro medicinos psichologė.
Atpažinus šiuos požymius būtina reaguoti nedelsiant: nepalikti žmogaus vieno, suteikti erdvę išsikalbėti neteisiant ir įsigilinant į jausmus, kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus.
Kaip su paaugliu bendrauti tėvams?
Ieškodamas savo tapatumo jausmo paauglys nori suprasti, kaip jis yra vertinamas už šeimos ribų, ką jam jaučia kiti bendraamžiai, todėl ypatingą reikšmę įgyja draugai. Visgi, tėvai lieka pagrindiniu palaikymo ir sveikų ribų nustatymo šaltiniu.
„Esminis klausimas, į kurį šiuo laikotarpiu sau turi atsakyti tėvai – ar noriu, kad mano vaikas užaugtų savarankiškas, gebantis spręsti problemas ir žinantis, kad būsiu šalia jo, nepaisant patiriamų sunkumų. Jeigu siekiama būtent to, palaikyti pagarbius santykius su paaugliu nebus taip sunku“, – pabrėžia A. Virketytė.
Itin svarbu leisti paaugliui turėti savo erdvę, kurioje jis galėtų tvarkytis taip, kaip nori, bet tuo pačiu pabrėžti, kad bendrose šeimos erdvėse būtina prisidėti prie tvarkos palaikymo. Paauglių mintis ir realybę reikėtų priimti rimtai, į jų problemas žvelgti pagarbiai. Net jei paauglys norėtų erdvės ir nebūtų nusiteikęs kalbėti, galima jam leisti žinoti, kad tėvai visada pasiruošę pabendrauti, kai to norėsis. Dažnai išlaikyti balansą tarp paaugliui suteikiamos autonomijos ir šeimai priimtinų elgesio taisyklių padeda bendrų šeimos veiklų puoselėjimas bei ne teisimas, o pastangos suprasti jo elgesio priežastis.
Vis dėlto, kai šie būdai nebėra veiksmingi ir atsiranda nerimą keliantys požymiai, verta susirūpinti paauglio psichikos sveikata ir kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus.
„Natūralu, kad kalbėtis su psichikos sveikatos specialistu gali paskatinti tėvai ar kiti artimieji – į pirmą konsultaciją paauglys dažnai ateina su vienu iš globėjų, tačiau kaip ir konsultuojant suaugusiuosius, taip ir paauglius – dalyvavimas turėtų būti laisvanoriškas ir siekiama geriau suprasti save bei savo patiriamus sunkumus“, – akcentuoja A. Virketytė.
