LR Sveikatos ministerija pateikia įdomias ir išsamias įžvalgas apie skiepus, paremtas tyrimais.

Viena iš pagrindinių skiepijimo apimčių mažėjimo priežasčių - negatyvaus visuomenės požiūrio į skiepijimus stiprėjimas. 2011 m. bendros Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai" atliktos Lietuvos gyventojų apklausos apie skiepijimus, kurioje dalyvavo 1 009 15-74 m. amžiaus Lietuvos gyventojai, rezultatai parodė, kad tik šiek tiek daugiau nei pusė (54 proc.) Lietuvos gyventojų pritaria skiepijimui, siekiant apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų. Didelė gyventojų dalis (64 proc.) mano, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti visuomenės informavimui apie skiepų naudą. Kito 2013 m. Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto atlikto Lietuvos gyventojų požiūrio į skiepijimus tyrimo duomenimis, 5 iš 10 Lietuvos gyventojų mano, jog Lietuvoje profilaktiniai skiepai vaikams turi būti privalomi.

Ar vakcinos vis dar reikalingos?

Didžiulis vakcinomis valdomų ligų sergamumo sumažėjimas sukėlė ir paradoksalių rezultatų. Sakoma, kad „vakcinos tapo savo sėkmės įkaitėmis". Dažnai net medikai „tiki" arba „netiki" vakcinų veiksmingumu. Šiuolaikinis medicinos mokslas grindžiamas įrodymais, todėl profesionalų išsakoma nuomonė, taip pat ir apie vakcinas, turi būti pagrįsta įrodymais, bet ne spėliojimais. Skiepijimas - natūralus ir saugus procesas.

Dauguma jaunų tėvų šiandien nėra matę tymų, parotito, raudonukės, poliomielito, difterijos, stabligės atvejų. Dėl to dalis jų kelia klausimą, ar vakcinos yra reikalingos, tačiau jos turi būti skiriamos dėl trijų priežasčių:

- Kai kurios ligos yra taip paplitusios, kad sprendimas neskirti vakcinos yra sprendimas prisiimti šios ligos riziką (pvz.: kokliušas).

- Kai kurios ligos vis dar egzistuoja aplinkoje, tačiau pakankamai retai (pvz.: tymai, parotitas ir raudonukė). Sumažėjus imunizacijos apimtims, vėl kils šių ligų protrūkių, galimos vaikų mirtys. Būtent taip ir atsitiko, kai JAV sumažėjo vakcinacijos nuo tymų apimtys. To rezultatas - 11 tūkst. hospitalizacijos ir daugiau kaip 100 tymų sąlygotų mirčių atvejų JAV.

- Kai kurios ligos išsivysčiusiose šalyse iš esmės išnyko (pvz.: poliomielitas ir difterija), tačiau kituose pasaulio regionuose ir toliau sukelia protrūkius. Šias ligas keliautojai arba imigrantai gali labai lengvai įvežti į šalį, todėl tiesiog glumina pasirodantys bandymai skleisti abejones net dėl poliomielito skiepų efektyvumo.

Jog infekcinės ligos migruoja kartu su žmonėmis iliustruoja ir nemažai pavyzdžių. Nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2014 m. vasario mėnesio PSO gavo pranešimus iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Kanados ir Jungtinės Karalystės apie įvežtinius tymų atvejus iš Filipinų, kur šiuo metu registruojamas tymų protrūkis. Šių metų sausio pabaigoje vienoje Suomijos mokykloje tymais susirgo 50 mokinių. Visi susirgusieji buvo neskiepyti arba nepilnai skiepyti tymų vakcina. Infekcijos šaltiniu tapo vienas mokinys grįžęs iš kelionės užsienyje.

2013 m. Lietuvoje registruoti 35 tymų atvejai.6 2012-2013 m. Lietuvoje stebėtas padidėjęs sergamumas kokliušu - atitinkamai 0,51 ir 0,22 atv./10 000 gyv. 2012 m. kokliušo infekcija Lietuvoje sukėlė pirmąją mirtį per pastarąjį dešimtmetį, miręs kūdikis buvo 6 mėn. amžiaus, neskiepytas nei viena kokliušo komponento turinčios vakcinos doze. Kūdikis nebuvo skiepytas, kadangi tėvai laikėsi nuostatos - vakcina nėra reikalinga.

2013 m. užregistruoti beveik 40 000 raudonukės atvejų Lenkijoje ir apie 14 000-Japonijoje. Tai yra geriausias įrodymas, kad vakcinacija ir visuotinis imunitetas yra didžiausia apsauga nuo skiepais valdomų infekcinių ligų. Apie 80 proc. atvejų tiek Lenkijoje, tiek Japonijoje yra užregistruoti tarp 15- 29 metų amžiaus berniukų. Šis skaičius rodo, jog tai gali būti selektyvios vakcinacijos padarinys, kada buvo skiepijamos tik mergaitės. Nuo tokio selektyvaus skiepijimo nukentėjo Graikija bei Rumunija.

Abejonės dėl vakcinų saugumo

Vis daugiau tėvų atsisako skiepyti savo vaikus, tikėdamiesi, kad infekcinės ligos juos aplenks, tačiau atsisakydami ar atidėliodami skiepus, tėvai prisiima ir vakcinomis valdomų ligų riziką. Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės vengia skiepytis nuo skiepais valdomų infekcijų, tokių kaip raudonukė ir kt. Svarbiausias to veiksnys yra žmonių nerimas dėl vakcinų saugumo.

Kuriant šiuolaikines vakcinas, dažnai naudojami kompiuteriniai modeliai, kuriais mokslininkai gali nustatyti, kaip numatoma įskiepyti vakcina paveiks žmogaus imuninę sistemą. Kompiuterinių modelių sukūrimas labai pagreitino pirmuosius vakcinų kūrimo ir iki klinikinių tyrimų etapus. Sukūrus vakciną kandidatę ji pradedama tirti. Pirmiausiai tiriamas vakcinos poveikis ląstelių kultūroms. Jeigu nenustatoma nepriimtino vakcinos kandidatės poveikio ląstelių kultūroms, pradedami laboratorinių gyvūnų skiepijimai. Šiam etapui parenkami gyvūnai, kurie yra imlūs tiriamai infekcijai ir kurių imuninės sistemos reakcijos panašios į žmogaus. Paprastai laboratorinių gyvūnų tyrimo etapas baigiamas stebint naujos vakcinos poveikį beždžionėms, nes jų imuninė sistema labiausiai panaši į žmogaus.

Pagal Europos Sąjungoje ir Lietuvoje galiojančius teisės aktus, Europoje, o kartu ir Lietuvoje funkcionuoja farmakologinio budrumo sistema. Farmakologinio budrumo sistema skirta su farmakologiniu budrumu susijusiems uždaviniams spręsti ir pareigoms vykdyti, registruotų vaistinių preparatų saugumui stebėti bei jų naudos ir rizikos santykio pokyčiams nustatyti. Sveikatos priežiūros ar farmacijos specialistai apie įtariamą nepageidaujamą reakciją į imuninį vaistinį preparatą turi pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau-VVKT) bei Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrui (toliau-ULAC). Pranešimai analizuojami, nustatomi nauji farmakologinio budrumo signalai. Nuo 2013 m. pacientai ar pacientų organizacijos taip pat gali VVKT pranešti apie nepageidaujamą reakciją į imuninį vaistinį preparatą.

Kasmet ULAC registruojama iki 50 nepageidaujamų reakcijų į imuninius vaistinius preparatus.3 PSO nepageidaujamas reakcijas į vakcinas skirsto į sunkias, lengvas ar sunkias, kurios pasireiškia kartu su lengvomis reakcijomis. 2012 m. Lietuvoje registruota 31 nepageidaujama reakcija, kai tuo tarpu 2011 m. registruota 50 nepageidaujamų reakcijų į skiepus atvejų. Kasmet yra vakcinuojami apie 800 tūkst. asmenų, taigi nepageidaujamų reakcijų skaičius į vakcinas yra nelyginamai mažas ir nei viena jų pastaraisiais metais nesukėlė rimtesnių sveikatos sutrikimų ar negrįžtamų pakenkimų.

Vakcinų poveikis kūdikio organizmui

Fiziologinėmis sąlygomis vaisius yra sterilus. Mikroorganizmų kolonizacija prasideda gimdymo metu, o ypač intensyvi iškart po gimimo. Mikroorganizmai užsėja naujagimio odą, virškinamąjį traktą, viršutinių kvėpavimo takų gleivines, kitas terpes. Tai natūralus procesas, ir naujagimio imuninė sistema tam puikiai prisitaikiusi. Kūdikių imuninė sistema, atsakydama į mikroorganizmų, patenkančių iš aplinkos, poveikį, pasigamina savo gynybinių pajėgumų, tarp jų ir antikūnų.

Vakcinos imituoja užsikrėtimą patogeniniais mikroorganizmais. Įskiepyti vakcinų antigenai sužadina imunines reakcijas, tačiau nesukelia žymesnių patologinių pokyčių - ligos požymių. Skiepijimo esmė - sužadinti kūdikio imuninės gynybos sistemas, nesukeliant žymesnių klinikinių požymių. Tam vartojamos vakcinos - natūralios substancijos, t. y. mikroorganizmai ar jų komponentai.

Kalbant apie vakcinas, dažniausiai minimi tik antigenai - imunizuojantys vakcinos komponentai (susilpninti arba negyvi mikroorganizmai arba išgryninti komponentai). Iš tiesų pagrindinė veiklioji vakcinos dalis yra antigenai, tačiau visą vakcininį preparatą sudaro kelios sudėtinės dalys. Adjuvantai - tai vakcinų priedai, sustiprinantys paskiepytojo imuninę reakciją į vakcininius antigenus. Dažniausiai naudojami adjuvantai yra aliuminio druskos, bakterijų bei augalų komponentai bei kitos natūralios ar sintetinės medžiagos. Vakcininių antigenų ir viso vakcininio preparato stabilumui užtikrinti dažnai naudojamos įvairios cheminės medžiagos ir antibiotikai. Skystis, kuriame pateikiama vakcina dažniausiai būna sterilus vanduo arba druskinis tirpalas injekcijoms. Vakcininio preparato sudėtinių dalių kiekiai yra labai maži, todėl negali turėti tiesioginio toksinio poveikio, tačiau jautriems asmenims bet kuris vakcininio preparato komponentas gali sukelti temperatūros pakilimą ar alerginių reakcijų.

Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų, ar vakcinose naudojamo konservanto tiomersalio sudėtyje esantis gyvsidabrio kiekis gali pakenkti vaikams. PSO duomenimis, atliktų tyrimų rezultatai niekada neparodė, kad vakcinose esantis gyvsidabrio kiekis sukeltų neurologinių problemų.10 Tiomersalis yra nebenaudojamas vakcinose dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, kad kelių dozių buteliukus daugeliu atvejų pakeitė vienos dozės buteliukai. Taigi, užteršimo bakterijomis ar grybeliais rizika yra daug mažesnė. Antroji yra ta, kad kai kuriose vakcinose naudojami kitokie konservantai.

Nuo aštuntojo dešimtmečio MMR skiepai (nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės) buvo siejami su vaikų autizmu. Medicinos visuomenę ir tėvus klaidinančią nuomonę suformavęs gydytojas gastroenterologas A. Wakefieldas kartu su kolegomis 1998 m. žurnale „The Lancet" paskelbė esą MMR skiepai yra susiję su autizmu. Tačiau dabar yra atskleista, kad šis gydytojas pats pažeidė profesinės etikos principus. A. Wakefieldo tyrimas paskatino kai kuriuos tėvus visame pasaulyje nebeskiepyti vaikų minėta vakcina. Buvo atlikti keturi tyrimai, paneigiantys nuomonę, kad MMR sukelia autizmą.4

Kartais žiniasklaidoje pasakojama apie vaikus ir suaugusius asmenis, kuriems po skiepijimo išsivystė artritas, išsėtinė sklerozė ar neurologiniai sutrikimai. Tačiau, jei vienas įvykis įvyksta anksčiau kito, tai dar nebūtinai reiškia, kad tą kitą sukėlė pirmesnis. Buvo atlikti keli tyrimai, ir visuose buvo padaryta ta pati išvada: išsėtinės sklerozės dažnumas tarp tų, kurie buvo paskiepyti ir tarp tų, kurie paskiepyti nebuvo, buvo toks pat.

Nepaisant sklandančių mitų, nuteikiančių prieš vakcinaciją, skiepijimas laikomas viena didžiausių sėkmių visuomenės sveikatos istorijoje bei būtina asmens sveikatos priežiūros sudedamąja dalimi, įgalinančia apsaugoti vaikus bei suaugusiuosius nuo susirgimų, jų komplikacijų bei mirčių. Vaikų profilaktinis skiepijimas - tai viena iš sveikatos priežiūros sričių, visame pasaulyje finansuojamų iš valstybės biudžeto. Apsauga nuo užkrečiamųjų ligų skiepijimu - tai ne tik asmens apsauga nuo sveikatai pavojingos ligos, bet ir svarbus kiekvienos šalies ekonominio bei socialinio vystymosi veiksnys.