Tinklalaidėje „P. S. Pacientų sauga“ doc. dr. Lina Jankauskaitė pasakoja apie mažųjų pacientų saugą ligoninėje ir kaip galima ją pagerinti. Pašnekovę kalbina gydytoja rezidentė Gabrielė Mickutė.

Kaip tėvai, kreipdamiesi į gydymo įstaigą su savo atžalomis, galėtų prisidėti prie pacientų saugos?

Vaikų skubiojoje pagalboje susiduriame su problema, kad šiuo metu Lietuvoje net 80 proc. visų apsilankymų yra, deja, neskubūs. Dėl šios priežasties ilgėja laikas, kurį tėvai praleidžia su vaikais Priėmimo skyriuje, o tai neprisideda prie pacientų saugos. Dažnai vaikams, atvykusiems į šį skyrių, paslaugas galėtų suteikti ir šeimos gydytojas, o sutaupytas laikas pagerintų vaiko fizinę, psichologinę būklę ir jo saugą. Mažųjų pacientų saugoje labai svarbi vaiko psichologinė būklė: jis gali išsigąsti atliekamų procedūrų apžiūros metu, ilgas laukimas svetimoje aplinkoje ar gydymo įstaigoje, kuri dažnai siejasi su stresu, taip pat gali sukelti psichologinį diskomfortą. Esant neskubios pagalbos poreikiui, to būtų galima išvengti, apsilankius pas šeimos gydytoją.

Kas nutinka, kai daug žmonių kreipiasi į Skubios pagalbos skyrių, nors jiems to net nereikia?

Pacientai bus apžiūrėti, bet į Skubios pagalbos skyrių atvykus sunkiai sužeistam vaikui, kuriam reikalingas gaivinimas ar kita ypač skubi pagalba, bus visada apžiūrėtas pirmiau, todėl pacientai, kuriems skubi pagalba nereikalinga, turės palaukti ilgiau. Kartais vizitas gali užtrukti ir iki penkių valandų (esant daug sunkios būklės pacientų, laukiant tyrimų). Įrodyta, kad jei skubios pagalbos skyrius yra užimtas pacientais, kuriems reikalinga neskubi medicinos pagalba, mažėja gydytojų darbo efektyvumas, paciento saugumas, ilgėja laukimo laikas, didėja personalo perdegimo tikimybė. Tėvai visada ieškos savo vaikui pagalbos, tačiau jie turi atskirti, kur jiems reikia kreiptis, t.y. ar į skubios pagalbos skyrių, ar į šeimos gydytoj. Tai gali padidinti tiek savo vaiko, tiek ir kito vaiko saugumą.

Kaip tėvai galėtų prisidėti prie pacientų saugos, kai jie kartu su vaiku yra jau gydomi ligoninėje?

Tėvai turėtų bendradarbiauti su gydančiu gydytoju ir drąsiai kelti klausimus, bet dialogas turėtų būti konstruktyvus ir malonus. Gydytojai privalo suteikti tėvams galimybę rinktis gydymą savo vaikui, tačiau tai turi būti bendras sutarimas. Kartais pasitaiko situacijų, kai vaikui būtina operacija, antibiotikų kursas, terapija, o tėvai tam prieštarauja. Tada gydytojai tampa mažųjų pacientų advokatais ir gina jų interesus. Tėvai yra linkę vengti radiologinių tyrimų, tačiau noriu patikinti, kad šie tyrimai yra atsakingai parenkami ir skiriami pagal algoritmus tik tiems pacientams, kuriems jų tikrai reikia.

Kas Kauno klinikose padeda užtikrinti mažųjų pacientų saugą?

Vaikų skubios pagalbos skyriuje turime traumų komandą, kuri pagal traumos sunkumą leidžia efektyviai ir laiku suteikti pirmąją pagalbą. Įsteigti „žalieji koridoriai“, skirti vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis. Greitosios medicinos pagalbos (GMP) darbuotojai taip pat reikšmingai prisideda prie pacientų saugos užtikrinimo. Jie mus dažniausiai iš anksto informuoja apie atvežamų pacientų būklę, todėl gydytojas kartu su slaugytoju gali iš anksto pasiruošti. Kalbant apie slaugytojus, jie– didelis ramstis mažųjų pacientų saugoje. Slaugytojai pirmieji apžiūri atvykusį vaiką, informuoja gydytojus apie situaciją ir gali patarti, kaip vertėtų elgtis.

Kaip išvengiate klaidų, susijusių su medikamentų skyrimu vaikams?

Prie vieno paciento vaiko dirba didelė komanda specialistų: gydytojai, gydytojai rezidentai, slaugytojai. Vaistai vaikams skiriami priklausomai nuo jų kūno svorio. Slaugytojai visus vaikus pasveria, o gydytojas paskiria tikslią vaisto dozę. Taip pat naudojame Vaikų ligų klinikos vadovo prof. Rimanto Kėvalo išleistą knygutę, kuri atnaujinama kas kelis metus. Joje yra visa reikalinga informacija: vaistų dozės, fiziologinių skysčių poreikis ir pan. Svarbiausias – komandinis darbas. Kiekvienas komandos narys turi būti lygus kitam, norintis bendradarbiauti ir nepriimti asmeniškai kitų komandos narių išsakytų pastabų – juk viskas daroma tik dėl paciento saugumo.

Kaip gydytojams sekasi siekti bendro tikslo, palikus konkurenciją už nugaros?

Yra gydytojų, kurie linkę bendradarbiauti ir yra tokių, kurie labiau nori konkuruoti. Norėtųsi, kad kolegos iš skirtingų Lietuvos miestų labiau vienas kitą pamokytų, pasidalintų savo patirtimi. Tokiu būdu laimėtų visi – kartu tobulėsime, galėsime atlikti bendrus mokslinius tyrimus, bendradarbiauti klinikiniais atvejais, dalinsimės žiniomis ne tik konferencijose, bet ir surengtuose atvejų aptarimuose. Tačiau tam reikia visų pusių noro ir įsitraukimo. Tikiu, kad ateityje pavyks dar sėkmingiau surasti bendrą kalbą ir siekti naujų tikslų.

Kauno klinikų informacija