#1 Viskas baigta
Pasak gydytojos, tai labai gajus mitas, mat žmonės prisiklausę gandų apie insuliną ima jo bijoti, o paklausti kodėl, negali atsakyti.
„Dažniausiai būna istorijos „vienas draugas sakė“, pavyzdžiui, pasakojo draugas, kad kai jo tetai skyrė insuliną, ji po savaitės numirė arba jai nupjovė koją, tai jau geriau mirsiu, bet nesileisiu insulino. O kur faktai, kad ta teta sunkiai sirgo kitomis ligomis ir gulėjo reanimacijoje? Esant ūmioms ir sunkioms būklėms, insulinas kaip tik yra pirmo pasirinkimo vaistas, nes tinka tuomet, kai geriamųjų vaistų negalima ar neįmanoma skirti“, – akcentuoja E. Kreivaitienė.
Anot medikės, jei sergančiajam 2 tipo diabetu skiriamas insulinas, tai reiškia, kad geriamieji vaistai nebėra efektyvūs, nes kasa pati nebesugeba pagaminti pakankamai insulino. Be insulino ląstelės negali gauti taip reikalingos energijos – gliukozės. Dėl to organizmo ląstelės badauja, o į jas negalinti patekti gliukozė kaupiasi kraujyje ir pažeidžia kraujagysles bei nervus, sukelia sunkias diabeto komplikacijas. Pacientams skiriamas insulinas yra toks, kokį gamina žmogaus kasa, todėl tai yra natūralus būdas, kuris padeda palaikyti tinkamą gliukozės kiekį kraujyje.
#2 Pradėjus leistis insuliną, kasa nustos jį gaminti ir tapsiu nuo jo priklausomas.
E. Kreivaitienės teigimu, tai yra tik dar vienas mitas, kuris su realybe neturi nieko bendro. Skiriant insuliną, kasa nenustoja jo gaminti, tačiau jis dažniausiai skiriamas tada, kai pati kasa jau nebegali to padaryti.
„Insulinas yra hormonas, o ne narkotinė medžiaga, todėl priklausomybės nesukelia. Taip pat tai yra vaistas, kurį naudojant pasiekiamas rekomenduojamas gliukozės kiekis kraujyje, o nutraukus jo vartojimą, jis vėl ima didėti. Tas pats ir su vaistais kraujospūdžiui ar cholesteroliui mažinti – kai pacientas teisingai vartoja vaistus, turime gerą rezultatą, jei jų nevartoja, turime nekontroliuojamą ligą“, – teigia ji.
#3 Aplinkiniai pagalvos, kad aš narkomanas
Insulino švirkštikliai, kitaip vadinami penai, yra panašūs į parkerius, todėl paprasto švirkšto jie visiškai neprimena. Jei nemalonu leistis vaistus prie bendradarbių ar viešose vietose, tai galima padaryti ir aplinkiniams nematant ar nepastebint.
„Labai svarbu kalbėtis ir paaiškinti aplinkiniams apie savo ligą, nes jeigu sergančiajam per daug nukristų cukraus kiekis kraujyje, būtų gerai, kad bendradarbiai ar draugai žinotų, kaip jam padėti. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu žmonės sulaukia daugiau palaikymo ir domėjimosi negu smerkimo ar patyčių“, – sako E. Kreivaitienė.
#4 Nuo insulino auga svoris, o vaistai – brangūs
Nutukimas, pasak medikės, yra daugelio ligų rizikos veiksnys. Teiginyje, kad vartojant insuliną gali kiek padidėti svoris, yra tik dalis tiesos – viskas priklauso nuo žmogaus mitybos įpročių, fizinio aktyvumo ir mokėjimo parinkti tinkamą insulino dozę. Todėl teigti, kad vartojantys insuliną žmonės priaugs svorio ar bus nutukę, nebūtų teisinga, rašoma pranešime spaudai.
„Diabetui gydyti skirti vaistai ir insulinai yra kompensuojami. Priklausomai nuo insulino, priemoka už vieną švirkštiklį gali skirtis, bet yra iki 1 Euro – pažymi E. Kreivaitienė.
#5 Angliavandenių skaičiavimas – aukštoji matematika
Angliavandenių maiste skaičiavimas yra būtinas visiems sergantiesiems 1 tipo diabetu, o sergant 2 tipo diabetu – nėra privalomas, tačiau gali būti rekomenduojamas tam tikrais atvejais. Medikė pasakoja, kad yra puikūs slaugytojai diabetologai, kurie konsultacijos metu paprastai paaiškina principus ir padeda išmokti daugelį dalykų. Paprasčiausia taisyklė, anot jos, į maistą žiūrėti kaip į produktus, kuriuose angliavandenių, kitaip tariant, cukraus, yra arba nėra – tam tikrai nereikia aukštosios matematikos diplomo.
„Pavyzdžiui, žmogus pietums valgė ant grotelių keptos vištienos, 3 vidutines bulves ir agurkų salotų su aliejumi. Angliavandeniai slepiasi bulvėse – vienoje bulvėje vidutiniškai yra 15 g angliavandenių. 5g angliavandenių atitinka vieną arbatinį šaukštelį cukraus, tai iš viso bus 9 šaukšteliai cukraus, kuriems reikalingas tam tikras greito veikimo insulino kiekis – jis kiekvienam sergančiajam parenkamas individualiai“, – skaičiavimo pavyzdžiu dalijasi gydytoja.
#6 Pacientui domėtis liga nereikia
E.Kreivaitienė sako, kad ją liūdina situacijos, kai pacientas nenori prisiimti atsakomybės už savo ligos valdymą ir ją perkelia gydytojui ar savo artimajam. Bet nei gydytojai, nei artimieji su tuo žmogumi neleidžia 24 valandų per parą, todėl labai svarbu pačiam domėtis savo liga bei skiriamu gydymu.
„Taip dažniau elgiasi vyrai. Iš asmeninės patirties puikiai atsimenu, kai naktį į skyrių iš priėmimo atkėlė vidutinio amžiaus diabetu sergantį vyrą, kuris visiškai nežinojo nei kuo serga, nei ką vartoja, nes viskuo už jį pasirūpina žmona, kurios naktį į skyrių niekas neįleido. Ką jau kalbėti apie dabartinę pandeminę situaciją, kai visą informaciją turi žinoti pats pacientas. Toks abejingumas savo sveikatos atžvilgiu gali labai daug kainuoti“, – aiškina ji.
#7 Adatos – baisios ir nepatogios
Normalu bijoti adatų ir dūrių, bet insulinui leisti skirtos adatos yra labai mažos ir plonos, vos kelių milimetrų ilgio, o leidžiant patenka tik į poodį, todėl dūriai yra beveik neskausmingi.
„Insulino švirkštikliai yra sukurti taip, kad pacientui būtų patogu pačiam nusistatyti dozę ir susileisti. Kaip teisingai susileisti insuliną išmoko slaugytoja diabetologė. Jei vis tiek kamuoja nerimas ar baimė, galima paprašyti, kad padėtų artimieji“, – atkreipia dėmesį E. Kreivaitienė.
„Insulinas egzistuoja jau visą amžių, o jį vis dar supa mitai, kuriuos paneigti tampa mūsų – gydytojų – viena iš svarbiausių misijų. Tai pat ir parodyti, kad galima susigyventi su savo liga, jog diabetas netrukdo ir toliau mėgautis gyvenimu“, – tikina E. Kreivaitienė.
