Pasak gydytojos kardiologės Julijos Jurgaitytės, prieširdžių virpėjimą iš tiesų itin dažnai sukelia arterinė hipertenzija, ką įrodė ir Europos prevencinės kardiologijos žurnale paskelbti duomenys. Tyrimą atlikę mokslininkai ne tik patvirtino tiesioginį šių būklių ryšį, bet ir akcentavo, kad griežta kraujospūdžio kontrolė gali tapti efektyvia strategija mažinant prieširdžių virpėjimo atvejų skaičių ir su tuo susijusias komplikacijas.
„Sėkmingam gydymui svarbu kontroliuoti ne tik patį prieširdžių virpėjimą, bet ir rizikos veiksnius, kurie labiausiai jį provokuoja. Be minėto aukšto kraujospūdžio tai ir įvairios širdies ydos bei ligos, būklės po infarktų, cukraligė, inkstų ar skydliaukės patologijos. Prieširdžių virpėjimas turi ir paveldimumo komponentą – apie 30 proc. sergančių pacientų turi galinčias jį lemti genetines mutacijas.
Prieširdžių virpėjimo atsiradimui įtakos gali turėti ir vartojami vaistai, toksinės medžiagos (alkoholis, nikotinas, kofeinas), mažas suvartojamų skysčių kiekis, elektrolitų disbalansas, stresinės situacijos. Todėl reikia žinoti savo individualius rizikos veiksnius ir juos kontroliuoti: jei pacientas rūko, atsikratyti šio įpročio, jei turi antsvorio – jį mažinti, jei serga arterine hipertenzija – vartoti vaistus“, – kalba medikė.
Prieširdžių virpėjimas neretai tampa insulto priežastimi, gali padidinti širdies nepakankamumo išsivystymo tikimybę, kitas su širdimi susijusias komplikacijas, pavyzdžiui, kairiojo skilvelio disfunkciją, kuri nustatoma 20–30 proc. pacientų, sergančių prieširdžių virpėjimu.
Svarbiausios – pirmos 48 valandos
Prieširdžių virpėjimas – nereguliarus, dažnai spartus širdies ritmas, sukeltas neefektyvaus prieširdžių susitraukimo – yra sunki sveikatos būklė, kuriai reikalinga skubi, o kartais ir neatidėliotina pagalba. Pasak J. Jurgaitytės, normalus širdies susitraukimų dažnis, arba pulsas, svyruoja nuo 60 iki 100 kartų per minutę, o prieširdžių virpėjimo metu jis gali arba labai sulėtėti – iki mažiau nei 60 kartų per minutę, arba pagreitėti iki didesnio nei 100 kartų per minutę. Dažniau pasitaiko pastaroji forma, pavojinga tuo, kad pacientams gali progresuoti dusulys, patinimai, atsirasti staziniai plaučių pakitimai, rašoma pranešime spaudai.
„Dažnai pacientai prieširdžių virpėjimą įvardija kaip jausmą, kad širdis tuoj išlips iš krūtinės, jo simptomai yra neritmiškas širdies plakimas, dusulys, nuovargis, silpnumas, galvos svaigimas, kartais ir spaudžiančio pobūdžio skausmas krūtinėje. Esant paroksizminiam, arba „nebyliam“, prieširdžių virpėjimui, pacientai jokių simptomų nejaučia.
Prieširdžių virpėjimas taip pat gali būti vienkartinis ir trumpas, kurio žmogus gali niekaip nepajausti, o širdies ritmas tuomet atsistato netaikant jokių priemonių. Tuo metu taip vadinamas persistuojantis prieširdžių virpėjimas gali užtrukti iki 7 parų, o su lėtiniu prieširdžių virpėjimu pacientai gyvena nuolat“, – pasakoja gydytoja.
Ji pabrėžia, jog prieširdžių virpėjimo gydymui labai svarbu, kad žmogus užfiksuotų laiką, kada jis pajautė ritmo sutrikimus. Jei atsiranda skausmas krūtinėje, dusulys, neritmiška širdies veikla, reikėtų nedelsiant ir nelaukiant, kol praeis, kreiptis medicininės pagalbos. Laukimas, pasak J. Jurgaitytės, nėra gera taktika, nes ne vėliau kaip per 48 val. po atsiradusio ūmaus, galbūt pirmą sykį gyvenime, prieširdžių virpėjimo galima nesudėtingai atstatyti širdies ritmą medikamentinėmis priemonėmis. Jei prieširdžių virpėjimas tęsiasi ilgiau, tuomet dažniausiai taikoma kitokia gydymo taktika – suplanuotas ritmo atstatymas arba lėtinės formos gydymo taktika, kada su ritmo sutrikimu liekama visam gyvenimui.
Mažiau tablečių – didesnis noras gydytis
Lietuvoje, pasak gydytojos kardiologės, sergamumas arterine hipertenzija, kuri yra vienas didžiausių prieširdžių virpėjimo rizikos veiksnių, yra labai didelis. Vis tik ji sako pastebinti, kad pacientai jau dažniau ateina pas specialistus tiesiog pasikonsultuoti, rečiau ignoruoja gydytojų nurodymus, noriau laikosi gydymo plano. Tam turi įtakos ir didesnis bendradarbiavimas su šeimos gydytojais, ir nauji medikamentai, supaprastinantys kasdienį vaistų vartojimą, kas pacientams yra itin svarbu.
„Iš šeimos gydytojų pacientai sakosi vis dažniau išgirstantys prevencinių patarimų, kaip sekti ir teisingai matuoti kraujospūdį, koks jis turi būti. Labai didelį darbą šeimos gydytojai daro skirdami inovatyvius medikamentus – politabletes pacientams, turintiems pirminius arterinės hipertenzijos požymius. Taip užkertamas kelias ligai įsisenėti, pacientas gali išvengti ilgo ir sudėtingo gydymo“, – aiškina J. Jurgaitytė.
Jos teigimu, paprastai arterinę hipertenziją lydi keletas gretutinių ligų, tokių kaip padidėjęs cholesterolis, cukrinis diabetas ir kitos, tad pacientai turi vartoti keletą ar net keliolika skirtingų vaistų nuo visų šių ligų.
Gydytoja sako, kad žmonės labai dažnai, jų pačių žodžiais tariant, bijo vaistų krūvelių, kurias jiems skiria gydytojai, todėl džiugiai priima žinią apie skiriamas politabletes, kuriose sujungti kraujospūdį ir cholesterolio kiekį kraujyje koreguojantys preparatai, tad vietoje kelių tablečių pakanka išgerti vieną.
„Pacientai, vos keletą mėnesių vartoję politabletes, jau džiaugiasi geresne savijauta. Jie patenkinti ir gydymo efektu, ir mažesniu geriamų tablečių skaičiumi, o tai pagerina ir psichologinę savijautą bei leidžia nesijausti dideliais ligoniais, kas taip pat turi įtakos gydymo sėkmei. Sužinojus apie mažesnį tablečių kiekį pacientams atsiranda didesnis noras gydytis“, – tikina specialistė.
Tęstinis gydymas, pasak pašnekovės, yra labai svarbus kontroliuojant širdies ligas. Tokios būklės neatsiranda per dieną, tad per dieną jos ir nepraeina. Joms kontroliuoti reikalingas pacientų įsitraukimas ir suvokimas, kad gali tekti vaistus vartoti ilgai, net visą gyvenimą.
„Pasitaiko pacientų, kurie, sužinoję apie padidintą kraujospūdį ir cholesterolį, sako, kad vaistų vartoti nenori, geriau koreguos gyvenimo būdą, bet kartais to nebepakanka. Tokiais atvejais svarbu pasitikėti mediku ir jo paskirtais vaistais. Šiandieninė investicija į sveikatą gali padėti ateityje išvengti daugelio komplikacijų ir sudėtingų būklių: infarktų, insultų, prieširdžio virpėjimo, kitų pavojingų širdies ligų bei mirčių nuo jų“, – akcentuoja J. Jurgaitytė.
