Gydymas per atstumą

Apibendrindama praėjusių metų darbą Vilniaus rajono centrinei poliklinikai priklausančių Juodšilių medicinos įstaigų vadovė pasakė, kad ambulatorijoje aptarnaujamų pacientų skaičius, palyginti su ankstesniais metais, pasikeitė nežymiai. Tiesa, gyvų kontaktinių konsultacijų sumažėjo 35 procentais, tačiau visi atėjusieji pagalbos ją gauna.
Anot E. Zagorskienės, teikti nuotolines konsultacijas telefonu tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, nes gydytojui faktiškai tenka didesnė atsakomybė už pacientą. Nematydamas ligonio jis rizikuoja, todėl apsidrausdamas neretai pataria kviestis greitąją medicinos pagalbą, dažniau skiria antibiotikų.

„Šią akimirką nėra žiūrėjimo į akis, todėl gydytojus taip dažnai kritikuoja tiek patys pacientai, tiek žiniasklaida. Nuotolinis gydymas nepateisina nei paciento lūkesčių, nei gydytojo lūkesčių, kuris kiekvieną ligonį turi paliesti ne tik žvilgsniu, bet ir išklausyti, patarti... Visada jaučiu nerimą, ar tikrai tam, kad žmogus pasveiktų, padariau viską, todėl savo pacientams vis paskambinu norėdama sužinoti, kaip jie jaučiasi. Vyresnio amžiaus žmonės turi daug gretutinių ligų, dėl kurių mirties rizika yra didesnės. Mirties atvejų tarp mūsų ambulatorijos pacientų iki šiol buvo nedaug. Tačiau kiekvienas mirties atvejis labai skaudus, nes išeina žmonės, kuriuos ilgus metus pažinojai, kurių labai trūksta jų šeimoms. Tačiau toks jau likimas“, – sako šeimos gydytoja E. Zagorskienė.

Juodšiliuose – pusiausvyra

Anot gydytojos, Juodšilių ambulatorijos aptarnaujamoje teritorijoje šiuo metu yra savotiška pusiausvyra: nėra visiškai ramu, bet ir nėra krizinės situacijos.

„Ambulatorija – tai institucija, kur situacija keičiasi kiekvieną dieną. Registruojame nemažai naujų koronaviruso atvejų, dažnai suserga ištisos šeimos, kas didina sergamumo rodiklius. Daugiausia serga jauni žmonės, kurie dirba, keliauja iš vienos vietos į kitą. Ačiū Dievui, sergamumas tarp vyresnių žmonių nėra labai didelis, tad ir mirtingumas yra mažesnis“, – pandeminę situaciją Juodšiliuose iliustruoja gydytoja E. Zagorskienė. Džiaugiasi, kad jau – pradedant nuo vyriausiųjų – sudaromi norinčiųjų skiepytis nuo COVID-19 sąrašai.

Saugoti save ir kitus
Gydytoja apgailestauja, kad dėl plintančios neigiamos informacijos apie skiepus nuo koronaviruso ir dalykinės bei argumentuotos informacijos stokos, daug žmonių atvirai neigia šių skiepų veiksmingumą. Pažymi, kad abejojančių skiepais yra ne tik tarp paprastų gyventojų, bet ir tarp medicinos darbuotojų.

„Daugiau nei 80 proc. mūsų medicinos įstaigų personalo arba persirgo koronavirusine infekcija, arba jau pasiskiepijo. Tačiau tai nereiškia, kad nebeprivalome saugotis ir saugoti kitų. Net persirgę ar pasiskiepiję asmenys gali būti koronaviruso nešiotojai ir visiškai to nenorėdami gali užkrėsti tiek pacientus, tiek savo artimuosius“, – aiškina gydytoja E. Zagorskienė.

Dėl šios priežasties abejose Juodšilių medicinos įstaigose galioja ne antrasis apsaugos nuo koronaviruso lygis (kaukė arba apsauginis veido skydelis ir pirštinės), o ketvirtas – sustiprintas. Saugodami save ir kitus gydytojai ir medicinos personalas darbo valandomis vilki specialius kombinezonus-skafandrus, yra užsidėję kaukes ir pirštines. Visa tai padeda stabdyti koronaviruso plitimą. Darbas taip apsirengus ne iš maloniųjų – yra nepatogu ir karšta, tačiau suteikia pilną apsaugą. Be to, neretai sukelia daug progų nuoširdžiai pasijuokti.   

„Neseniai pacientas palaikė mane sanitare ir atnešė naktipuodį, kad jį išpilčiau. Supratęs, kad nesu ta, kuria mane laikė, labai suglumo“, – juokiasi gydytoja ir priduria, kad klausimas: „Tu kas?“ tapo ligoninės kasdienybe.

Tarp žemės ir dangaus

Juodšilių ambulatorijoje yra prirašyti 4200 pacientų. Anot įstaigos vadovės, nemažą jų dalį sudaro nedrausti, asocialūs asmenys, tarsi pakibę tarp žemės ir dangaus.

„Tokie žmonės nesirūpina savo sveikata ir kelia grėsmę kitiems bendrapiliečiams. Dažnai turi problemų dėl tuberkuliozės, serga parazitinėmis ir odos ligomis. Mūsų įstaiga įgyvendino kelis neapdraustiems gyventojams skirtus projektus. Pagrindinis tokios iniciatyvos tikslas – priversti asocialius žmones apsidrausti ir elementariai išsitirti. Kaip žinoma, sergamumo tuberkulioze rodiklis Lietuvoje nenuteikia optimistiškai“, – sako gydytoja.

Tuberkulioze sergančių žmonių gydymo rezultatai Lietuvoje vieni blogiausių Europos Sąjungoje, todėl svarbu, kad tie žmonės galėtų gauti normalias medicinos paslaugas, o ne tik pirmąją pagalbą ypatingais atvejais.

Uostas ligotiems ir senyviems

Juodšilių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, kaip sufleruoja pavadinimas – tai uostas ligotiems, senyviems, negalintiems savimi pasirūpinti. Ligoninėje 36 lovos (trys iš jų – paliatyviosios pagalbos) ir visos užimtos. Vilniaus rajone yra trys ligoninės (Juodšilių, Riešės ir Šumsko įstaigose, iš viso 99 lovos, iš jų 7 – paliatyviosios pagalbos), kuriose ligoniai gali gydytis ir gauti reikalingą medicinos priežiūrą iki keturių mėnesių per metus.

„Mūsų pacientai – daugiausia vyresnio amžiaus, įvairiomis ligomis sergantys žmonės. Kai kurių jų ligų nebepavyks išgydyti, galima tik žmogų slaugyti, duoti jam reikalingų  vaistų, daryti lašelines, duoti kvėpuoti deguonies“, – pasakoja ligoninės vyr. gydytoja E. Zagorskienė. Tokios specializuotos pagalbos namiškiai dažniausiai negali užtikrinti, todėl vyresnio amžiaus žmogus savo gyvenimo saulėlydyje gali tikėtis tik ligoninės pagalbos. Čia sunkiai sergantieji slaugomi jautriai ir rūpestingai užtikrinant slaugomo žmogaus orumą.

Į Juodšilių ligoninę senoliai patenka po sunkių ligų, lūžių, ypač – klubo, kurie dažnai visam laikui prikausto žmogų prie lovos. Tačiau ne tik senjorai atranda čia savo ramų, dažnai paskutinį, gyvenimo uostą. Į palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę yra nukreipiami ir onkologiniai ligoniai – vyresni, jaunesni ir net nepilnamečiai – kai visi gydymo būdai buvo išbandyti ir nedavė laukiamo rezultato.

„Vietų tokioje ligoninėje kaip mūsų poreikis yra didesnis nei galimybės priimti norinčiuosius. Prieš karantinus visada susidarydavo eilės. Mat iš vienos pusės visuomenė sensta ir senyvų, ligotų žmonių yra vis daugiau, iš kitos gi pusės tokią situaciją lemia tai, kad mūsų šalyje jaunesnė karta nori gyventi atskirai, o pagyvenę žmonės lieka be globos. Vaikai išvyksta į užsienį, o socialinės tarnybos daro, ką gali, bet ne visais be globos likusiais senoliais gali pasirūpinti. Vienišam senyvam žmogui, be ligonių bagažo, dar tenka susidurti ir su buitinėmis problemomis: reikia kūrenti krosnį, gaminti maistą. Tuomet tokia ligoninė tampa išsigelbėjimo ratu“, – apie kasdienius rūpesčius pasakoja ligoninės vyr. gydytoja.

Išbandymų ir nuolankumo metas

Tačiau, anot E. Zagorskienės, pandemijos metu, ko gero, didžiausia problema yra ilgalaikė ligonių izoliacija nuo jų šeimų. Artimieji negali aplankyti ir pasikalbėti su ligotais tėvais ar seneliais, kurie uždaryti tarp keturių ligoninės sienų. Tokią „privilegiją“ turi tik sunkiai sergantys, mirštantys pacientai, su kuriais jų artimieji gali jau tik atsisveikinti.
„Psichologiškai – tai labai sunki situacija, kurioje mes, ligoninės personalas, atliekame tarpininko vaidmenį. Dažnai manęs klausia: „Daktare, ar mama nesiskundžia, kad aš ją palikau?..“, „Ar neverkia?“… Mums tai irgi yra sunkus metas, nes esame daugelio dalykų suvaržyti, kas irgi nesuteikia jėgų“, – atviravo pašnekovė.
Koronaviruso pandemija – tai paklusnumo pamoka mums visiems ir, anot Juodšilių ligoninės vyr. gydytojos, disciplina, didesnis apdairumas ir atsakingumas, kuris toli gražu ne visiems – net ir medicinos darbuotojams – patinka, yra geriausia priemonė pasirūpinti kitų saugumu ir pagerinti situaciją.

Irena Mikulevič
Vilniaus krašto savaitraštis