Vėliau sekė alkoholis ir žolė. Pastarąją keitė sunkesni narkotikai. Nenorėdamas leistis į detales, Dovydas pasakoja bandęs toli gražu ne tik amfetaminą ir haliucinogenus: „Galiausiai perėjau ant stipriausių. Visiškai nusivažiavau su narkotikais. Tuo metu buvo nesvarbu, gyvensiu ar mirsiu.“
Dovydas išvyko į Londoną. Neturėdamas nei tikslo, nei krypties. Kaip pats sako, norėjo nuo visko pabėgti. Deja, svetimoje šalyje vyras pateko į benamystės pinkles. Netrukus jį priglaudė medikai. „Paguldė į ligoninę, kai ištiko psichozės priepuolis. Gydytojas matė, kad man važiuoja stogas“, - pasakoja Dovydas ir priduria, jog tuomet juo rūpinosi gydytojas narkologas, dirbantis su socialinės atskirties veikiamais žmonėmis, įnikusiais į narkotikus ir alkoholį.
Nors šį gyvenimo etapą vyras prisimena lyg pro rūką, gerai pamena išrašytus vaistus. Jie nejučia tapo dar vienos priklausomybės tramplinu.
Galvojo, kad išprotėjo
Nepasiteisinus gyvenimui svetur, vyras grįžo į Lietuvą. „Dėl psichinės būsenos paguldė į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę. Ten prasidėjo tikroji priklausomybė nuo vaistų. Kurį laiką vartojau ir narkotikus, ir gydytojo išrašytus neuroleptikus. Galiausiai pasiryžau atsisakyti visų cheminių medžiagų: pirmiausia nutraukiau kvaišalus. Tačiau kai nustojau gerti ir medikamentus, viskas apsivertė. Lyg su pagaliu kas trenkė. Tai baisiausia, ką buvau gyvenime patyręs. Narkotikų abstinenciją plius minus žinojau – palyginti su vaistais, ji ne tokia baisi“, - prisimena Dovydas ir neslepia, jog nutraukus vaistų vartojimą, kilo minčių apie savižudybę. Apie tai, kad nuo vaistų gali išsivystyti priklausomybė, jaunas vyras nežinojo: „Nesupratau, kad man prasidėjo abstinencija dėl vaistų. Maniau, išėjau iš proto.“
Taip Dovydas vėl grįžo prie vaistų: išsyk pasijuto geriau. Būtent šis staigus pagerėjimas ir leido aiškiai suprasti, kad „įsigijo“ dar vieną priklausomybę. O medikai toliau išrašinėjo neuroleptinių vaistų receptus. Pretekstas – psichinei būklei palengvinti. Tačiau nuo neuroleptikų Dovydas tapo apatiškas, dingo motyvacija. Kaip pats prisimena, jautėsi lyg robotas. Vyro teigimu, apie vaistų poveikį su juo niekas nekalbėjo: „Tiesiog išrašydavo vaistus ir liepdavo gerti.“
Galiausiai giminaičiai Dovydui pasiūlė „paragauti“ benzodiazepinų. Manė, šie vaistai nesukels priklausomybės ir suteiks ne slopinimą, o ramybę. Receptus Dovydas gaudavo nelegaliais keliais – per tuos pačius giminaičius. Deja, nutiko dar blogiau. Vyras svaiginosi tablečių kokteiliais, o sveikata prastėjo.
Nelengvas sveikimo kelias
Kai benzodiazepino tablečių dozė padidėjo iki dešimties piliulių per dieną, Dovydas dar kartą mėgino vaduotis iš priklausomybės. Šį kartą suprasdamas, kad jo sąmonę temdo cheminės medžiagos.
Ieškodamas pagalbos, jaunas vyras kreipėsi į psichikos ligų centrą. „Mane, kaip priklausomą žmogų, norėjo guldyti į stacionarą“, - sako pašnekovas. Tačiau Dovydą baugino mintis apie skrandžio plovimą ir staigią abstinenciją, kurią jau buvo išbandęs savo kailiu. Teko pakeisti kelis gydytojus, kol sutiko medikę, su kuria rado bendrą kalbą. „Pagal planą ėmiau mažinti vaistų dozes, kol galiausiai beveik atsisakiau vaistų.
Benzodiazepino visiškai negeriu jau devynis mėnesius, - pasakoja Dovydas, kuris paskatintas medikų išbandė ir pokalbių terapiją. - Kai papasakojau apie problemas šeimoje, nusiuntė į anoniminę alkoholikų vaikų grupę. Būtent dalyvaudamas šioje veikloje išgirdau, kad egzistuoja ir paramos grupė priklausomiems nuo vaistų.“
Dovydas džiaugiasi, kad atsirado saugi erdvė, kurioje gali išsipasakoti likimo draugams: „Kartais, garsiai išsakius mintis, iš naujo perkratai situaciją ir padedi pats sau.“
„Naujai atrasta“ priklausomybė
Socialinė iniciatyva „Tabletės valanda“ paramos grupėje vienija nuo medikamentų priklausomus žmones. Jungtinėse Amerikos Valstijose ši problema oficialiai pripažinta dar praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje, o štai Lietuvoje tai dar jauna platforma. Pagalbos grupė Vilniuje veikia tik trečius metus.
Kalbinta paramos grupės iniciatorė ir dalyvė Indrė (vardas redakcijai žinomas) pabrėžia, kad durys atviros visiems: „Paramos grupė – neformali bendruomenė. Neturime jokių apribojimų. Nei amžiaus, nei socialinės padėties. Vienintelė sąlyga – imti ir ateiti, kai žmogus sau prisipažįsta, kad turi problemų ir nori ką nors keisti.“ Anot Indrės, niekas nėra įpareigotas vaikščioti į grupės susitikimus, veikia visiškas laisvos valios principas.
Moteris džiaugiasi, kad priklausomybės vaistams problema jau pradedama identifikuoti. „Lietuva šiuo metu išgyvena etapą, kai atvirai pripažįstama – priklausomybė nuo vaistų, pavyzdžiui, benzodiziazepinų grupės vaistų yra rimta problema“, - sako moteris.
Indrė pasakoja, kad grupės tikslas – ne kalbėti apie sistemines medicinos klaidas ar demonizuoti vaistus, o atsigręžti į save. Paramos grupės iniciatoriai atviri bendradarbiavimui su specialistais ir medikais. Indrės teigimu, pagrindinis paramos grupės veikimo principas – vieno priklausomojo pagalba kitam.
Interviu
VšĮ Respublikinės Vilniaus ligoninės Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja gydytoja toksikologė Gabija Laubner:
- Kuo specifinė priklausomybė vaistams?
- Ši priklausomybė ypatinga tuo, kad vaistus galima legaliai įsigyti su gydytojo išrašytu receptu. Žinoma, šiais vaistais piktnaudžiaujama, dažnai įsigyjama nelegaliais šaltiniais – turguose, internetu... Priklausomybė formuojasi nuo visų medžiagų, kurios turi įtakos mūsų psichikai. Pavojingiausios tos, kurios veikia centrinę nervų sistemą. Vartojami miegui, nerimui malšinti. Taip pat – opioidai, stiprūs nuskausminamieji vaistai sukelia priklausomybę, jeigu vartojami ne pagal gydytojo paskyrimus, ypač ilgesnį laiką.
- Tai – mažai dėmesio sulaukianti problema? Ar visuomenė jau pakankamai žino apie šią priklausomybę?
- Vaistų vartojimas Lietuvoje didelis. Natūralu, kad ir problemos mastas atitinkamas. Dažnai pacientai apie tai nesusimąsto, negalvoja, kad gali išsivystyti priklausomybė. Pavyzdžiui, kartais tikima, kad antidepresantai priklausomybės nesukels. Tačiau, pasikartosiu – visos psichoaktyviosios medžiagos šiuo atveju kelia pavojų.
Smagu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, susimąstančių apie vaistų vartojimo įtaką. Kartais suvokiama, kad nerimo, depresijos priežastis lyg ir praėjusi, bet vaistų vartojimas tęsiasi ir toliau – metus ar dvejus. Informacijos šia tema daugėja, pagalbos išeitis siūlo tie patys gydytojai. Tačiau vis dar daug žmonių nesupranta, kad yra priklausomi.
- Kaip vyksta gydymas?
- Gydome ne vienkartinį apsinuodijimą, o lėtinę ligą. Skrandžius plauname tik esant ūmiam perdozavimui. Gydymas ilgas ir sudėtingas, nes apima daug gyvenimo sričių. Nuo miego režimo iki socialinio gyvenimo. Pacientui tenka išgyventi abstinencijos laikotarpį. Jis, kenčiant nuo priklausomybės vaistams, būna itin sunkus, ypač, jei asmuo vartoja benzodiazepinus. Tiesa, simptomai mažai kuo skiriasi nuo kitų abstinencijų – kamuoja nerimas, prakaitavimas, nemiga, pykinimas, panikos priepuoliai, galvos, raumenų skausmai.
Detoksikacija – tik pirmasis žingsnis. Vėliau taikomas ambulatorinis gydymas, tęsiamas kitų vaistų vartojimas namuose, tačiau būtinai su mūsų priežiūra. Žinoma, svarbi ir psichoterapija, socialinė integracija. Bene sunkiausia dalis – įpročių keitimas. Dažnai stresinės situacijos „gydomos“ piliulėmis. Prireikia nemažai ryžto – juk gydymas gali trukti ir kelerius metus.
„Lietuvos sveikata“
