Rezoliucija skatina užkirsti kelią vaikų traumoms, kurios yra pagrindinė mirties priežastis tarp 5 metų ir vyresnių vaikų. Daugiau nei 830 000 vaikų kasmet miršta dėl skendimų, nudegimų, apsinuodijimų bei kelių eismo įvykiuose.
Rezoliucija ragina valstybes nares teikti pirmenybę vaikų traumų prevencijai, įgyvendinti Pasaulinės ataskaitos apie vaikų traumų prevenciją rekomendacijas, sukurti praktiškai pritaikomą įvairių sektorių politiką ir veiksmų planą su realistiškais tikslais. Ji ragina PSO generalinį direktorių bendradarbiauti su valstybėmis narėmis ir nustatyti moksliškai pagrįstą politiką siekiant užkirsti kelią vaikų traumoms, skatinti mokslinius tyrimus, telkti pajėgumus ir išteklius vaikų traumų prevencijos srityje, toliau teikti techninę paramą šalims, kuriančioms ir įgyvendinančioms vaikų traumų prevencijos priemones bei gerinančioms pagalbos ir reabilitacijos paslaugas. Rezoliucija taip pat ragina PSO generalinį direktorių užmegzti tarpusavio bendradarbiavimo santykius su Jungtinių Tautų sistemos organizacijomis, tarptautinio vystymo partneriais ir nevyriausybinėmis organizacijomis ir taip užtikrinti veiksmingą vaikų traumų prevencijos koordinavimą.
Prieš patvirtinant rezoliuciją, apie 20 valstybių narių išreiškė savo tvirtą paramą šiai iniciatyvai, daugelis iš jų pabrėžė, kokia didelė žala yra patiriama dėl vaikų traumų pasekmių jų šalyse. Atstovas iš Bangladešo pažymėjo, kad vaikų traumos yra „nacionalinė katastrofa“, o atstovas iš Jungtinių Amerikos Valstijų pareiškė, kad vaikų traumų prevencija turėtų būti įtraukta į kiekvienos šalies vaikų ir paauglių sveikatos planą ir integruota į vaikų saugos programą.
Ši pirmoji Pasaulio sveikatos asamblėjos rezoliucija patvirtina būtinų veiksmų gaires, nes ji aiškiai teigia, jog vaikų sužalojimai yra opiausia vaikų saugos problema Pasaulyje bei pabrėžia būtinybę plėsti vaikų saugos programas ir pritraukti kuo daugiau finansavimo srautų vaikų traumų prevencijai vykdyti.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras bendradarbiauja su Europos Vaiko saugos aljansu. Vykdant CSAP projektą „Vaiko saugos veiksmų planas“ (angl. – Child Safety Action Plan (CSAP), buvo išleisti leidiniai „Vaiko saugos ataskaitos kortelė 2009“ bei „Vaiko saugos apžvalga 2009“. Šiuose leidiniuose buvo apžvelgta ir balais įvertinta traumatizmo situacija Lietuvoje šiose srityse: mopedų, motorolerių, automobilių vairuotojų ir vaikų keleivių, pėsčiųjų, dviratininkų sauga, vaikų sauga vandenyje ir skendimų, kritimų, apsinuodijimų nudegimų ir apsiplikymų, užspringimų ir uždusimų prevencija, taip pat buvo įvertintas vadovavimas vaiko saugai, vaiko saugos infrastruktūra bei vaikų saugos gebėjimų ugdymas Lietuvoje, parengtos rekomendacijos, kokiomis priemonėmis spręsti vaikų sužalojimų problemą Lietuvoje.
Mūsų mažieji vis dar išlieka jautriausi eismo dalyviai, kurie dažnai sužalojami kelyje. Eismo įvykiai yra pirmaujanti vaikų ir jaunimo mirties bei suluošinimo priežastis Lietuvoje. Per pirmąjį šių metų pusmetį, palyginus su praeitų metų duomenimis, sužalotų eismo įvykiuose vaikų akivaizdžiai nesumažėjo. Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis per septynis šių metų mėnesius Lietuvoje jau žuvo 11 vaikų, ir tai yra beveik dukart daugiau nei pernai. Remiantis bendrais statistikos duomenimis, eismo įvykių, kuriuose nukentėjo vaikai, sumažėjo nuo 421 iki 361. Dalis iš jų patyrė sunkias sveikatos sutrikdymo traumas arba liko neįgalūs. Šiuo metu nepilnamečių traumų keliuose vėl ims daugėti. Rudenį ir žiemą dauguma mūsų vaikų į mokyklas išeis dar neprašvitus, o grįš jau sutemus.
Prasidedant naujiems mokslo metams norime priminti, jog kiekvienas iš mūsų turi pasirūpinti, kad mūsų vaikai saugiai pasiektų mokyklas bei saugiai grįžtų namo.
Išleisdami savo atžalas į mokyklą, tėvai nėra visiškai užtikrinti, kad jų vaikai saugiai pateks į klases − kelyje slypi daug nenumatytų pavojų, ypač jei moksleivis gyvena toli nuo mokyklos. Viena grėsmių – gatvės perėjimas.
Būdami nedidelio ūgio, vaikai negali gerai matyti, kas vyksta aplink juos, o ir juos pačius dažnai sunku pastebėti. Vaikų ir kojos trumpesnės, todėl eidami per gatvę turi žengti daugiau žingsnių ir tam jiems reikia daugiau laiko. Be to, tokio amžiaus vaikai mato ir girdi kitaip. Jų regos laukas daug siauresnis, todėl negali pastebėti besiartinančios transporto priemonės taip gerai kaip suaugusieji. Vaikai aiškiai neskiria ir įvairių garsų, todėl sunkiau nustato, iš kurios pusės koks garsas sklinda. Didžiausias pavojus kyla pradinių klasių moksleiviams, nes jie dar turi išmokti, kaip taisyklingai elgtis tokiose pavojingose situacijose.
Taip pat norime patarti tėveliams, kaip suformuoti vaiko saugaus eismo suvokimo įgūdžius, kad kelias į mokyklą būtų saugus.
Išmokykite vaikus, kaip elgtis pažymėtose („zebro“) bei reguliuojamosiose pėsčiųjų perėjose bei sankryžose. Vaikas turi žinoti, kad norėdamas pereiti gatvę, pirmiausia jis turi sustoti, iš pradžių pažiūrėti į kairę, paskui į dešinę, tada dar kartą į kairę ir įsitikinus, kad kelias laisvas, eiti per gatvę. Niekada neiti per gatvę, degant raudonam šviesoforo signalui. Paaiškinkite vaikui šviesoforo signalų reikšmes vairuotojui ir pėsčiajam.
Prieš pirmą kartą vaikui savarankiškai einant į mokyklą, daug kartų aptarkite ir kartu nueikite tą kelią į mokyklą ar į autobusų stotelę. Ypač svarbu eiti tuo metu, kai iš tikrųjų bus pamokų pradžia ir pabaiga, reikėtų stengtis, kad viskas būtų tikroviška.
Neleiskite vaikui vienam grįžti namo pirmąją dieną po pamokų. Vėliau taip pat nuolat tikrinkite, ar jis elgiasi taip, kaip jūs kartu mokėtės, ar jam turi įtakos kitų vaikų elgesys. Patikrinkite, ar vaiko kelyje neatsirado naujų pavojingų vietų, pavyzdžiui, statybos aikštelių.
Atminkite, kad didžiausią įtaką vaikui daro jūsų pačių elgesys gatvėje, todėl visada rodykite jam gerą pavyzdį! Girkite savo vaiką ir neleiskite jam be reikalo ko nors baimintis. Kartais pasikeiskite vaidmenimis – leiskite, kad vaikas nuvestų jus į mokyklą, o pakeliui parodytų pavojingas vietas. Šitaip išsiaiškinsite, kurios vietos vaikui atrodo nesaugios ir gali kelti sunkumų.
Išrinkite saugiausią kelią į mokyklą ir atgal, net jei jis kiek ilgesnis. Mažos apylankos gali gerokai sumažinti riziką.
Paaiškinkite vaikui, kad ir „zebru“ pažymėtose, ir šviesoforo reguliuojamose pėsčiųjų perėjose reikia būti atidžiam, nes dar daug vairuotojų nesilaiko Kelių eismo taisyklių.
Jei tik galite, neleiskite vaikui eiti į mokyklą ar grįžti namo vienam, ypač jei gyvenate užmiestyje.
Prieš pradedant vaikui naudotis visuomeniniu transportu ar mokykliniu autobusu, reikia pasitreniruoti. Važiuokite keletą kartų drauge su vaiku ir pamokykite jį, kaip reikia elgtis visuomeniniame transporte, einant į stotelę ir laukiant joje.
Pasirūpinkite, kad vaikas iš namų išeitų laiku ir iki stotelės nueitų neskubėdamas. Jei vaikas skubės ir bijos pavėluoti, jo elgesys gali būti neprognozuojamas ir neapgalvotas.
Mokykite vaiką stotelėje neišdykauti. Jis neturėtų pamiršti, kad privalo laikytis saugaus atstumo iki važiuojamosios dalies, nesisprausti pro duris ir nesistumdyti lipdamas į transporto priemonę.
Nuolat priminkite vaikui, kad gatvę ar kelią galima pereiti tik už autobuso arba kitos transporto priemonės ir einant reikia būti ypač atsargiam. Visų geriausia – palaukti, kol transporto priemonė nuvažiuos.
Labai svarbu, kad vaikai vilkėtų šviesius drabužius ir turėtų šviesą atspindinčius atšvaitus.
Prie vaiko drabužių prisekite arba prisiūkite papildomų atšvaitų. Atšvaitai gali būti ir prikabinami, pavyzdžiui, prie kuprinės. Tokie atšvaitai gerai pastebimi iš visų pusių.
Pirkdami striukę, avalynę ir kitokią aprangą, atkreipkite dėmesį į tai, kad jos detalės būtų pagamintos iš šviesą atspindinčių medžiagų. Tuomet būsite tikri, kad vaikas kelyje bus matomas jau iš tolo.
Vaikai nuo gimimo linkę mėgdžioti, taip jie mokosi. Todėl labai svarbu, kad suaugusieji, ypač – tėvai, rodytų jiems gerą pavyzdį. Juk vaikai mato bei mėgdžioja ir pageidautinus, ir nepageidautinus suaugusiųjų elgsenos modelius. Todėl ir eidami pėsčiomis, ir važiuodami dviračiu arba automobiliu, vaikams rodykite tik gerą pavyzdį.
Naudodamasis tarptautine patirtimi, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras šiais metais ketina parengti mokykloms programą „Įvertink riziką“, kuri skirta 12–17 m. paaugliams. Jos tikslas kalbėti su paaugliais apie rizikingą elgesį, jo pavojų, galimas pasekmes ir būdus, kaip galima būtų užsiimti mėgstama veikla, tačiau saugiai, nekenkiant savo ir kitų sveikatai. Paaugliai bus mokomi įvertinti pavojų, susipažins su pojūčiais kritinėse situacijose, išmoks įvertinti kaip tai yra individualu ir kaip tai priklauso nuo asmenybės bruožų. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras taip pat dalyvauja šiais metais prasidedančiame Europos vaiko saugos aljanso koordinuojamame TACTICS (angl. – Tools to Address Chilhood Trauma, Injury and Child Safety) projekte. TACTICS projektas yra skirtas dalintis su kitomis šalimis praktinėmis priemonėmis bei ištekliais naudojant sukauptą gerąją patirtį vaikų ir jaunimo traumų prevencijos srityje Europoje. Šis projektas nagrinėja ir skirtumus Europos šalių sveikatos srityje.
