VLK administruojamo Draudžiamųjų registro duomenimis, 2013 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje buvo 296 tūkst. PSD neapdrausti asmenys. Tai sudaro 8,93 proc. visų draudžiamųjų. Apdraustas PSD buvo 3 013 551 asmuo, t. y. 91,07 proc. visų draudžiamųjų. Iš viso Lietuvoje yra 3 309 220* draudžiamųjų, t. y. asmenų, turinčių prievolę draustis PSD arba būti apdraustais valstybės lėšomis.

Didžiausią neapdraustųjų dalį sudaro jauni žmonės nuo 20 iki 30 metų. Jie mažiau serga, rečiau kreipiasi į gydymo įstaigas, tad dažnai nė nesidomi savo draustumu. Tikėtina, kad tarp jų daugiau išvykstančių iš Lietuvos ir nedeklaruojančių išvykimo. Atvykę į kitą šalį nuolatiniam ar laikinam gyvenimui, tokie asmenys dažnai nedeklaruoja atvykimo. Lietuvos mastu tai - nemaža rizikos grupė. Šie žmonės yra pasislėpę ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių ekonomikos šešėlyje. Nemokėdami PSD bei kitų mokesčių jie rizikuoja ligos atveju negauti PSD teikiamų garantijų (šios garantijos atsiranda, kai pradedamos mokėti PSD įmokos arba jei asmenį draudžia valstybė).

VLK atkreipia dėmesį į tai, kad buvimas neapsidraudusiu PSD gali reikšti didelę finansinę riziką susirgus. Štai keletas pavyzdžių, kiek kainuotų įvairaus sudėtingumo gydymas:

12-19 tūkst. litų tektų mokėti, jei, sutrikus širdies veiklai, planine tvarka būtų implantuojamas defibriliatorius;

13-21 tūkst. litų - širdies vožtuvų operacijos kaina;

670-2856 litai už inkstų uždegimo gydymą;

1308-4311 litų už kiaušidės cistos operaciją.

Daug keliaujantiems po užsienio šalis lietuviams irgi svarbu apsidrausti. Būdami drausti Lietuvoje (nesvarbu, kokio dydžio įmokas ir kas moka), jie gali gauti nemokamas būtinosios pagalbos paslaugas užsienyje. Pasitaiko atvejų, kai mūsų kraštiečiai, kurie nėra drausti PSD, išvykę į kurią nors Europos Sąjungos (ES) šalį ir susirgę už gydymą turi sumokėti nemenką sumą. Be to, senosiose ES šalyse narėse gydymas kainuoja gerokai brangiau nei Lietuvoje.

1 688 820 apdraustųjų (56 proc.) yra apdrausti valstybės lėšomis - tai socialiai pažeidžiamos žmonių grupės (pensininkai, vaikai ir moksleiviai iki 18 m., dieninių studijų studentai, registruoti bedarbiai, vaikus auginantys tėvai, neįgalūs asmenys, dvasininkai ir kt.). Šiems žmonėms suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos yra apmokamos valstybės biudžeto lėšomis, o jų sumokamos įmokos, lyginant su kitomis grupėmis - mažiausios. 2012 m. metinės įmokos dydis buvo 725 litai, 2013 m. - 762 litai. Didžiąją šių asmenų dalį sudaro senyvo amžiaus žmonės, kurių sveikatos priežiūra kainuoja brangiausiai.

44 proc. apdraustųjų draudžiasi patys, o jų mokamos įmokos dydis priklauso nuo gaunamų pajamų. Mažiausią metinę įmoką sumoka gaunantys minimalų atlyginimą - 1080 litų (90 litų per mėnesį). Tuo tarpu vidutinė dirbančiojo metinė įmoka yra didesnė: 2012 m. ji siekė 2294 litus, 2011 m. - 2210 litų. Dirbantieji Lietuvoje, kaip ir daugelyje ES šalių, dalį įmokos moka patys, dalį įmokos už juos sumoka darbdavys (6 ir 3 proc.).

Lyginant su užsienio šalimis, Lietuvą galima priskirti prie šalių, kuriose PSD įmoka yra mažesnė nei 10 proc. atlyginimo. Pavyzdžiui, Lenkijoje - apie 9 proc. (moka darbuotojas), Austrijoje - apie 7,5 proc. (diferencijuota pagal darbuotojų kvalifikaciją). Tuo tarpu daugelyje senųjų ES šalių PSD įmoka yra gerokai didesnė nei 10 proc. Pavyzdžiui, Vokietijoje - apie 15,5 proc. (iš jų 7,5 proc. moka darbuotojas, likusią dalį 8 proc. - darbdavys), Prancūzijoje - 13,5 proc. (0,7 ir 12,8 proc.), Čekijoje - 14,4 proc. (4,5 ir 9,9 proc.).

Siekiant išvengti piktnaudžiavimo ir apginti sąžiningai mokesčius valstybei mokančių žmonių interesus, siūloma tobulinti teisinį reglamentavimą dėl draustumo įsigaliojimo tvarkos, jo trukmės ir galiojimo.

SAM