Kiekvieną pavasarį Lietuvoje atgyja diskusija apie galimai juntamą Černobylio avarijos įtaką mūsų šalies gyventojų sveikatai. Šis faktas, net ir praėjus trisdešimčiai metų po avarijos, visai nestebina Pasaulio sveikatos organizacijai priklausančio Tarptautinio vėžio tyrimų centro Lione Radiacijos tyrimų grupės vadovo pavaduotojos epidemiologės dr. Aušrelės Kesminienės.
„Mokslininkai, dirbantys radiacijos problemų srityje, tik dabar pradeda suprasti, kaip svarbu apie riziką tinkamai paaiškinti žmonėms, kurie nesuvokia radiacijos poveikio, – sako mokslininkė. – Gyventojai nesupranta radiacijos ilgalaikio poveikio sveikatai rizikos pagrindinio principo – kuo mažesnė dozė, tuo mažesnė rizika. Žmonių sąmonėje radiacijos poveikis yra automatiškai susiejamas su vėžio atsiradimo galimybe. Tai tiesa, kad radiacija gali sukelti vėžį, bet po Černobylio avarijos Lietuvos gyventojų apšvitos dozės yra tokios, kad tikimybė, jog ši dozė sukels vėžį yra nepalyginamai mažesnė, pavyzdžiui, už tikimybę susirgti vėžiu ilgamečiams rūkaliams.“
Dr. A. Kesminienė sako, jog Lietuva yra grupėje tų Europos šalių, kur vidutinė sukaupta per 30 metų viso kūno apšvitos dėl Černobylio dozė neviršija 0,5 milizivertų (mSv). Palyginkime, vidutinė metinė efektinė apšvitos dozė, kurią gauna vidutinis Lietuvos gyventojas, yra lygi 2,63 mSv.
„2006 m. paskelbtame IARC straipsnyje apie vėžio pasėkmes Europoje dėl Černobylio radiacijos teigiama, kad daugumoje Europos šalių, esančių už labiausiai užterštų Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos teritorijų ribų, praktiškai neįmanoma pasitelkus vėžio statistikos duomenis aptikti onkologinių susirgimų padidėjimo, susijusio būtent su šia nedidele apšvitos doze, – teigia dr. A. Kesminienė. – Lietuvoje paskaičiavus visos gyvenimo trukmės vėžio riziką (angl. life-time risk) 2065 m. būtų galima prognozuoti apie 100 papildomų onkologinių susirgimų. Palyginkime, 2012 m. Lietuvoje buvo užregistruota apie 18 tūkstančių naujų vėžinių susirgimų dėl įvairiausių priežasčių. Suprantama, kad žmonės kitaip reaguoja į tą riziką, kuri yra primesta iš šalies, prievartinė. Visiems mums nelengva kovoti su savo ne visada sveika gyvensena ir lengviau apkaltinti Černobylį.“
Paprašyta trumpai pakomentuoti IARC inicijuotus bei kitus tarptautinius tyrimus dėl galimos Černobylio avarijos įtakos žmonių, patekusių į didesnės rizikos zonas, sveikatai, dr. A. Kesminienė pasakė, jog daugiausia dėmesio šiuo 30 metų laikotarpiu buvo skiriama skydliaukės vėžiui tarp tų, kuriems buvo mažiau nei 18 metų ir kurie vartojo pieną bei daržoves, užterštus radioaktyvaus jodo izotopais pirmosiomis savaitėmis po avarijos.
„Tai daugiausia liečia Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos piliečius, – pasakoja mokslininkė. – Šioje grupėje buvo užregistruota daugiau nei 11 tūkstančių susirgimų skydliaukės vėžiu, nemaža jų dalis yra būtent dėl apšvitos radioaktyviuoju jodu, patekusiu į jų organizmą su užterštu pienu.“
IARC kartu su mokslininkais iš Baltijos šalių, Baltarusijos, Ukrainos, JAV ir Rusijos tyrė skydliaukės vėžio ir hematologinių onkologinių susirgimų riziką tarp Černobylio avarijos likviduotojų iš Baltijos šalių, Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos.
Dr. A. Kesminienė sako, jog likviduotojų tyrimai parodė, kad vidutinė šių žmonių skydliaukės apšvitos dozė buvo apie 69 miligrėjų (mGy)., o vidutinė dozė, tekusi kaulų čiulpams, buvo apie 13 mGy. „Buvo įvertinta pridėtinė santykinė rizika – ji skaičiuojama standartinei dozei (šiuo atveju 100 mGy) ir lyginama su ta rizika, kurią turi panašaus amžiaus žmogus, negavęs Černobylio apšvitos, – paaiškino epidemiologė. – Pridėtinė santykinė rizika susirgti skydliaukės vėžiu yra apie 38%. Tai liečia daugiausia tuos, kurie buvo Černobylyje pirmaisiais mėnesiais po avarijos. Pridėtinė santykinė hematologinių susirgimų rizika šioje grupėje yra 60%.“
Į klausimą, ar Lietuva dėl įvykusios avarijos pateko į padidintos radiacijos poveikio zoną, dr. A. Kesminienė atsakė, jog Lietuvoje yra nedidelė pietvakarinės teritorijos dalis, kurioje radioaktyvaus jodo taršos lygis buvo šiek tiek aukštesnis, bet jis vėlgi nepalyginimas su ta tarša, kuri buvo rajonuose aplink Černobylio elektrinę.
„Kartu su dr. Giedre Smailyte iš Lietuvos, iš Nacionalinio vėžio instituto ir Evaldu Maceika iš Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos instituto planuojame pasižiūrėti šių dozių įtaką sergamumui skydliaukės vėžiu Lietuvoje tarp tų, kurie buvo jaunesni nei 18 metų 1986 m.“, – sako dr. A. Kesminienė.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad visame pasaulyje nepaprastai išaugo sergamumas skydliaukės vėžiu dėl ypač ištobulėjusios ultragarsinės diagnostikos. „Dabar aptinkami kelių milimetrų skersmens dariniai, kurie anksčiau likdavo nepastebėti, – sako dr. Aušrelė Kesminienė. – Dauguma papilinio skydliaukės vėžio atvejų pasižymi labai gerybine eiga ir neturi polinkio progresuoti. Žmonės nugyvendavo visą gyvenimą ir net nežinojo, kad skydliaukėje turi nedidelį darinį su piktybinėmis ląstelėmis."
Pasak dr. A. Kesminienės, auga sergamumas ir visų kitų lokalizacijų vėžiu dėl įvairių priežasčių: dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės ir senstančios visuomenės, dėl geresnės diagnostikos vykdant profilaktines patikros programas, dėl pakitusio mūsų gyvenimo ir maitinimosi būdo, dėl kenksmingų įpročių, kurių dalis visuomenės nenori atsisakyti.
Juventa Sartatavičienė
atstovas spaudai
Nacionalinis vėžio institutas
