Pakraščių maratonų premjera buvo puiki, o sėkmė slypėjo tame, kad prie gero jo organizavimo ir eigos prisidėjo daug žmonių ir organizacijų. Žodžiu, tai buvo bendros pastangos ir bendras džiaugsmas dėl to, kad pavyko ir nereikėjo raudonuoti. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir turizmo skyrius, Vilniaus rajono savivaldybės sporto mokykla, Nemenčinės miesto seniūnja ir fondas „Maratony Kresowe“ iš Balstogės, - tai jų pečius užgulė varžybų organizavimo našta. Juos parėmė policijos pareigūnai, medikai, Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centras ir kiti. Centro vadovybė apskritai buvo atvira ir supratinga, nes pas juos kaip tik (birželio 1-20 dienomis)  vyksta mokymai, kuriuose dalyvauja 600 karybos specialistų iš visos Europos, vis dėlto kariškiai ne tik sutiko, kad trasa eitų per jų teritoriją, bet ir pastatė sargybinius, kad varžyboms niekas nesutrukdytų. Tiesa, ne visiems maratonų šūkis - vienyti, o ne skaldyti - įtiko, kažkokie piktadariai varžybų išvakarėse nuplėšė žymėjimus trasoje. Tačiau organizatoriai nenuleido rankų ir iškabino naujus. Tai buvo pavienis atvejis, kuris neturėjo įtakos nei puikiai atmosferai, nei garbingai vykusių varžybų rezutatams.

Jau šešerius metus rengiami Pakraščių maratonai išsiskiria tuo, kad juose dalyvauja ne tik profesionalūs dviratininkai, bet ir mėgėjai, kuriems važinėti dviračiu yra poilsis. Dalyvių amžius neturi reikšmės, protokoluose parašyta, kad jauniausiam dalyviui buvo dveji metai, o vyriausiam - per 70.

Iškalbingas yra varžybų šūkis, užrašytas trimis kalbomis: „Pasja - Varžybos - Družba“. Kaip teigia renginio sumanytojai, juos suvienijo jų aistra. Rungtyniavimas suteikia daug džiaugmos ir daug adrenaino ir endorfinų - laimės hormonų, o svarbiausia- kad ir kokios tautybės būtų - visi yra draugai.

Svarbu ir tai, kad užsimezga tiesioginiai žmogiški kontaktai tarp buvusių Pakraščių gyventojų, kurie šiuo metu gyvena kaimyninėse šayse. Ir šis nusistatymas realiai atsispindėjo ant pakylos, į kurią pakildavo po tris įvairių šalių sportininkus.

Kaip kalbėjo maratonų dalyviai, trasa nebuvo iš lengvųjų, tačiau kartu buvo patraukli, įdomi ir jai įveikti prireikė nemažai pastangų.

Sutuoktiniai Lucyna Gorčak-Cala (Gorczak-Cała) ir Arkadjuš Cala (Arkadiusz Cała) iš Mrongovo dalyvauja maratonuose jau ketverius metus. Geresnių laimėjimų turi Lucyna, ji dažnai lipa ant pakylos. Nemenčinė nebuvo išimtis - mrongovietė užėmė antrąją vietą tiek savo amžiaus kategorijoje, tik atviroje kategorijoje. Į maratonus tėvai pasiima ir savo dukrelę Juliją, kuri jau intensyviai treniruojasi ir nori siekti pergalių kaip mama. Arkajduš gi pareiškė, kad norėtų iškovoti vietą pirmajame dvidešimtuke open kategorijoje ir žodį tesėjo.

Lucyna ir Arkadjuš ne tik užsikrėtė dviračio bacila, bet užkrėtė ja ir savo draugus. Jakub Meškunec dalyvavo pusmaratonyje. Nepergyveno, kad jį apenkė jo trylikametis sūnus Šymon. „Važinėju savo malonumui ir vadovaujuosi olimpiniu principu, kad svarbiausia dalyvauti, ne laimėti“, - šypsodamasis sakė Meškunec vyresnysis. Meškunecai turi vilnietiškų šaknų, o jų tėvas ir senelis (Henryk Meškunec), kuris pirmą kartą atvažiavo į Lietuvą, kelias viešnagės Nemenčinėje dienas skyrė šeimos pėdsakų paieškai.

Nemenčinės gyventoja Janina Simonovič garsiai palaikė anūkę Ritą ir marčią Olią iš Kostžynio. Beje, ne tik ji, palei trasą garsiais šūksniais jas palaikė ir kovoti ragino visa šeima - senelis, teta, dėdė...

Svarbu, kad organizatoriai pasirūpino ne tik varžybų dvasia, bet ir poreikiu papildyti išeikvotą energiją. Maratono dalyviams buvo paruošta sausainių, vaisių, vandens ir arbatos. Galima buvo pasistiprinti ir karšta grikių koše su mėsa iš kareiviškos lauko virtuvės, o kai kuriems pavyko net paragauti gardžių armėnų virtuvės  patiekalų, kuriais vaišino pats savivaldybės kavinės šefas Ovanes Adamian.

Po nugalėtojų apdovanojimo ceremonijos vyko koncertas ir integravimosi vakarėlis. Beje, pralaimėjusiųjų nebuvo, nes kiekvienas dalyvis gavo po gražų atminimo medalį.

Gražus savotiškas padėkos gestas buvo Balstogės dviratininkų grupės su fondo „Maratony Kresowe“ pirmininku Miroslavu Bareju (Mirosław Barej) dalyvavimas sekmadienio šv. Mišiose vietos bažnyčioje ir procesijoje miesto gatvėmis Devintinių proga.

Zygmunt Ždanovič,
Vilniaus krašto savaitraštis