7 val. ryto Austėjos namuose Šilutėje sujudimas. 4 metų dvyniai Adamas ir Kyle‘as valgo pusryčius, ruošiasi į darželį ir ieško kažin kur pradingusios Adamo kepurės. Be jos vaikas atsisako palikti namus.
„Kiekvienas rytas toks“, – juokiasi moteris ir greit įtikina sūnų, kad dingusios kepurės detektyvas – ne priežastis likti namuose. Austėja ryte sukasi it vijurkas. Ji spėja vaikams ne tik sudėti kuprines, bet ir kartu paskaityti jų mėgstamą knygelę, o į garsų sūnų klegesį atsako šypsena.
Vos nuvežus berniukus į darželį jos laukia ir asmeninė treniruotė. Moteris savo pratimus dažniausiai atlieka už Šilutės esančiose vaizdingose vietose. Tą rytą ji sportavo vėjo jėgainių apsuptyje.
33 metų Austėja vadinama Šilutės regbio pradininke. Prieš daugiau nei ketverius metus į Lietuvą iš Airijos grįžusi Lietuvos rinktinės narė čia treniruoja vaikus, vadovauja regbio klubo „Klaipėdos kovas“ padaliniui ir dirba Šilutės sporto mokykloje.
Nors šypsena nuo Austėjos veido dingsta retai, o gera nuotaika, regis, nuolatinė moters palydovė, regbio pradžią Šilutėje lydėjo jos asmeninio gyvenimo drama.
Regbis padėjo nepalūžti
Prieš ketverius metus moters gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, pasakojama pranešime spaudai. Daugiau nei dešimtmetį praleidusi Airijoje, ten pradėjusi žaisti regbį ir pagimdžiusi sūnus ji grįžo į Lietuvą, kur išgyveno skaudžias skyrybas ir pogimdyvinę depresiją. Nepalūžti tuomet padėjo ne tik artimųjų parama ir mamos pagalba auginant berniukus.
„Regbio bendruomenę Šilutėje pradėjau burti sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu. Bandžiau apsiprasti su mintimi, kad į Airiją nebegrįšime, kad vaikus auginsiu viena. Regbis man padėjo ne tik išgyventi skyrybų laikotarpį, bet ir greitai atsitiesti po gimdymo. Į pirmąsias varžybas su Lietuvos rinktine išvykau kai sūnums buvo 9 mėnesiai.
Negalėjau pasigirti puikia fizine forma, bet tas noras ir tikslas žaisti už Lietuvą mane vertė kasdien keltis iš lovos ir judėti. Kaip ir noras vystyti regbį Šilutėje. O kur dar dvyniai... Veiksmo netrūko.
Todėl kai norėjosi gedėti po skyrybų, aš tam neturėjau laiko. Nebuvo kada savęs gailėti. Per tam tikrą laiką viskas atslūgo, o savirealizacija ir meilė vaikams bei sportui padėjo išsigelbėti“, – prisiminė A. Minkevičiūtė.
Vyrų palaikymas
Austėjos istorija – antroji Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) inicijuotos kampanijos „HeForShe“ dalis. Šio Jungtinių Tautų projekto tikslas – kviesti vyrus solidarizuotis ir kartu su moterimis aktyviai siekti lyčių lygybės, keisti stereotipus, būti vieninga ir matoma pokyčių jėga. „Nors mano keliai su sutuoktiniu išsiskyrė, galiu vardinti ir vardinti vyrus, kurie patikėjo manimi ir palaikė. Vyrus, kurie kasdien prisideda prie moterų regbio kūrimo, nes supranta, kad tai – visų mūsų reikalas“, – pasakojo moteris.
Moterų regbis – vienas iš Lietuvos regbio federacijos prioritetų, todėl generalinis sekretorius Irmantas Kukulskis, nuolat skatina A. Minkevičiūtę dalyvauti tarptautiniuose projektuose, tobulinti kvalifikaciją ir kurti pokyčius Lietuvoje.
„Austėja labai pozityvi ir stipriai tikinti tuo, ką daro. Lietuvoje regbis dažnai dar laikomas vyriška sporto šaka, tačiau Austėja savo darbu, pavyzdžiu ir energija laužo šią nuostatą. Tai žmogus – variklis, kuris užkuria visus, esančius šalia. Jei visi būtų tokie, kaip ji, regbis Lietuvoje būtų sporto šaka numeris vienas“, – kalbėjo I. Kukulskis.
Ryšį su federacija ir tuometiniu moterų rinktinės treneriu Donatu Streckiu moteris užmezgė dar rungtyniaudama Dublino komandoje. Ji ketino prisijungti prie nacionalinės ekipos, bet sužinojus, kad laukiasi planus teko keisti. Tačiau kontaktas liko.
„Grįžusi į Šilutę papasakojau Donatui apie idėją pradėti treniruoti vaikus. Tai buvo labiau svajonė, nes nežinojau nei ką, nei kaip daryti. O jis tuomet tiesiog pasakė: darom, – prisimena moteris.
Donatas regbininkę paskatino išsilaikyti trenerio kvalifikacijos kursus ir padėti jam treniruojant vaikus. O galiausiai pasiūlė tapti jo įkurto regbio klubo „Klaipėdos kovas“ Šilutės padalinio vadove.
Lygiaverčiai komandos nariai
Austėja D. Streckį vadina mokytoju, kuris prieš ketverius metus neleido abejoti savimi ir paskatino priimti drąsų sprendimą. Tuo tarpu jis pagyrų kratosi ir neleidžia Austėjai kuklintis, regbio proveržis Šilutėje – jos nuopelnas.
„Donatas yra maksimalistas, iš jo neišgirsi: nepavyks, nepadarysim. Jis klausia, kaip geriau ir kaip naudingiau padaryti. Jis pats yra išgyvenęs visą klubo įkūrimo procesą, todėl man daug patarė, dalinosi metodine medžiaga, padėjo su biurokratija, finansais, sporto salėmis.
Iš pradžių buvau jo mokinė, idėjų vykdytoja, o dabar esame komanda, kuri puikiai vienas kitą papildo. Jis man suteikė visus įrankius ir žinias, todėl vis daugiau dalykų darau pati, o jam vis mažiau reikia dirbti prie Šilutės regbio. Nors pirmais metais būtent jis įdėjo beprotiškai daug darbo. Tas palaikymas, stūmimas į priekį ir buvo visa ko pagrindas. Juk vienai naujoje ir nežinomoje srityje būtų buvę be galo sunku“, – pasakojo Austėja.
„Save pavadinčiau tik idėjiniu įkvėpėju, tačiau viskas, kas padaryta Šilutėje, yra sukurta jos. Manau, svarbiausia, kad ji jaučia, jog mums ne vis vien. Ji yra mūsų klubo organizmo dalis ir jeigu jai blogai – mes metame visas pajėgas, kad tas problemas išspręstume. Jei reikia, gali šimtas regbininkų iš Klaipėdos atvažiuoti ir nuravėti stadioną“, – kalbėjo D. Streckis.
Griauna stigmą
Pati iš aplinkinių sulaukusi didžiulio palaikymo šiandien Austėja stengiasi griauti regbį supančią stigmą ir skatina merginas išbandyti šią sporto šaką. Ji taip pat yra Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Lyčių lygybės sporte komisijos narė.
„Skaudi tema“, – nusijuokia A.Minkevičiūtė, paklausta ar skiriasi visuomenės požiūris į regbį žaidžiančią moterį Lietuvoje ir Airijoje.
„Labai skiriasi. Pirmiausia, Airijoje kiekvienas klubas turi moterų komandą. Merginų rungtynes stebi pilni stadionai, apie 3 tūkst. žmonių. Merginos masiškai žaidžia regbį. Pas mus skaičiai yra gerokai mažesni.
Lietuvoje yra merginų, norinčių žaisti, tačiau visuomenėje regbis dar laikomas vyrišku sportu. Jos nuolat perspėjamos, kad susižeis, nuolat voliosis purve, bus didelės ir raumeningos, o tai, esą, ne moteriškas bruožas. Deja, bet pas mus egzistuoja stiprus grožio kultas. Ką daryti? Gerbti moters pasirinkimą. Jei ji pasirenka regbį, ji žino, kad bus purvo, kad bus mėlynių ir neturėtų dėl to sulaukti komentarų.
Ir man kartais tenka po vaikų treniruotės purvinai užbėgti į parduotuvę pieno, bet ar dėl to prastai jaučiuosi? Ne. Aš tikiu tuo, ką darau ir man tai patinka. Esu sulaukusi labai daug komentarų, kad atrodau nemoteriškai, kad nesusirasiu vyro. Airijoje tokio spaudimo niekada nepatyriau. Kalbėdama su vyru Airijoje ir pasakiusi, kad žaidžiu regbį išgirsdavau klausimus apie komandą, kurioje pozicijoje žaidžiu, pergales ir turnyrus. Lietuvoje būnu patraukiama per dantį, kad manęs reikia saugotis ir bijoti.
Kartais atrodo, kad moters pasirinkimas nepriklauso jai pačiai, kad norėdama kažkuo užsiimti turi sulaukti visuomenės, aplinkinių, partnerio pritarimo. Nežinau, kodėl vyrų ir moterų pasirinkimai vertinami taip skirtingai“, – dalinosi A. Minkevičiūtė.
Kviečia pabandyti
Su stereotipais apie moterų regbį susiduria ir D. Streckis. Tačiau visiems, pradedantiems svarstyti, kad čia nemoteriškas sportas, jis turi ką atsakyti.
„Kai treniravau Klaipėdos moterų komandą ir išgirsdavau tokias kalbas, pasiūlydavau ateiti į treniruotę, pažiūrėti ir išbandyti.
Prie jūros rengdavome paplūdimio regbio treniruotes, į kurias ateidavo tiek vyrai, tiek moterys. Šalimais vaikščiodavę žmonės stebėdavosi, kaip 112 kg vyras pargriauna 62 kg merginą, o ši greit atsistoja, nubėga ir tokį patį pasigavusi apverčia. Tai pamačius nuomonė iškart pasikeičia.
Moterims palaikymo labai reikia, jos dirba ne mažiau nei vyrai. Kaip krepšinyje žiūrovai dažnai tampa šeštuoju žaidėju, taip ir regbyje. Jausti ir girdėti tą palaikymą yra fantastiškas jausmas, šiurpuliukai bėga per kūną. Tokį palaikymą jaučiančios moterys gali kaip ant sparnų skraidyti po stadioną“, – pasakojo treneris.
Vaikus moko pagarbos
Didžiausia Austėjos parama ir stipriausia palaikymo komanda – du keturmečiai. Jeigu atvyktumėte į Lietuvos rinktinės treniruotę, tikėtina, kad stadione pro jus klegėdami prabėgtų Kyle‘as ir Adamas. Jei patrauktumėte jų dėmesį, būkite tikri, vaikai prieitų prisistatyti ir susipažinti.
„Jie visada su manimi. Dažnai ir mano asmeninėse treniruotėse dalyvauja. Jie važiuoja dviratuku, o aš atlieku savo pratimus. Būna, kad ir juos vietoje svorių pakilnoju (juokiasi). Kaip? Vieną laikau ir pritupimus darau, kitas man kojas laiko pilvo preso pratimų metu. Esu ne tik mama, bet ir sportininkė, žmogus, kuris labai myli tai, ką daro. Todėl stengiuosi viską suderinti įtraukdama juos į savo veiklą. Jiems tai labai patinka“, – pasakojo Austėja.
Pati ne kartą susidūrusi su skeptiška visuomenės nuomone dėl savo pasirinkimo, A. Minkevičiūtė sūnus nuo mažens moko gerbti kiekvieno pasirinkimą.
„Savo berniukams pabrėžiu žmogų ir pagarbą jam, nepaisant lyties. Tikrai nemokau, kad vyras privalo gebėti vieną ar kitą vien dėl to, kad jis vyras, ir atvirkščiai. Stengiuosi ugdyti toleranciją, pagarbą kitokiai nuomonei, pasirinkimui. Nors jie dvyniai, bet labai skirtingi, todėl kartais būna sunku priimti ir vienam kitą.
Jie daug važinėja su manimi, mato mano veiklą, tikiuosi, kad tai padeda jiems suprasti, jog moteris gali būti visokia. Gali būti stipri, gali liūdėti, gali šokti, o gali žaisti regbį. O mes turime palaikyti ją ir jos pasirinkimą. Palaikykime stadione, žiūrėkime varžybų transliacijas, paskatinkime giminaites ar drauges išbandyti sportą. Nebūtinai regbį. Galų gale, sutikę sportuojančią moterį palinkėkime jai sėkmės.
Man regbis yra laisvė. Tai išsilaisvinimas nuo stigmų, galimybė negalvoti, kaip atrodau, o žaisti ir daryti tai, ką myliu“, – sakė A. Minkevičiūtė.
