Būtent apie lyderystę šią savaitę jauniesiems lyderiams ir pedagogams, projekto „Svajonių komandos“ dalyviams, video konferencijoje pasakojo olimpinė čempionė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė ir Tarptautinio olimpinio komiteto narė Daina Gudzinevičiūtė. Sveikinimo žodį tarė Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje jo ekscelencija Brian Olley.

„Iš patirties žinau, kaip sportas gali padėti įveikti kliūtis ir ugdyti lyderystę. Penkerius metus gyvenau ir dirbau Kipro saloje, kuri vis dar yra padalinta tarp šiaurės ir pietų. Ten mes organizavome futbolo varžybas tarp dviejų bendruomenių. Varžybos buvo labai populiarios ir pasirodė esąs puikus būdas suburti dvi bendruomenes. Asmeniškai dėkoju visiems, kurie tiek daug laiko skiria šiam projektui, jauniesiems lyderiams, mokytojams ir Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui. Aš suprantu, kad šiuo ypatingai sudėtingu laikotarpiu, dirbant nuotoliniu būdu, tai yra didelis įsipareigojimas. Tikiu, kad dalyvaudami šiame projekte užmezgėte ilgalaikius ryšius tarp skirtingų socialinių ir kultūrinių grupių,”- susitikimo pradžioje kalbėjo B. Olley.

Vėliau į mokinius kreipėsi ir akademinę valandą su jais bendravo D. Gudzinevičiūtė. Apie 50 Klaipėdos mokinių išgirdo, jog profesionalus sportininkas kasdien ugdo techninius gebėjimus, tačiau labai svarbi jo sėkmingos karjeros dalis yra psichologija, lyderio savybės. Iš kur jų gauti? Kas sudaro optimalų jų derinį? Apie šiuos dalykus gyvai svarstė LTOK prezidentė.

LTOK.LT pateikia įdomiausias jaunųjų lyderių ir olimpinės čempionės pokalbio ištraukas.

- Apie jus Lietuva sužinojo po to, kai 2000 metais laimėjote Sidnėjaus olimpinių žaidynių auksą. Kokias privilegijas suteikė toks laimėjimas?

- Prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes mane persekiojo juodos nesėkmės, todėl kai kam galėjo atrodyti, kad man medalis nukrito netikėtai ir tiesiai iš dangaus. Buvo truputėlį kitaip, nes jau keliolika metų buvau pasaulinio lygio šaulė, Europos ir pasaulio čempionė. Iš niekur neatsiradau, tiesiog keitėsi mano rungties taisyklės, teko ilgiau nei norėjau prisitaikyti prie pokyčių. Su treneriu sudarėme strategiją, daug ir sunkiai dirbau su psichologu ir pavyko padaryti tai, ką pavyko. Po to du mėnesius bijojau išeiti į gatvę. Nes visi atpažino, visi apžiūrinėjo, o tu ne visai taip apsirengusi ar panašiai. Buvo gerų emocijų, bet buvo ir pavydo, apkalbų. Prie viešumo reikia priprasti. Jis tikrai nėra tokia didelė dovana kaip kažkam atrodo.

- Esate viena iškiliausių Lietuvos sporto asmenybių. Kas jums yra lyderystė? Vadovauti ir būti lyderiu reiškia tą patį? O gal tai du skirtingi dalykai?

- Vadovas yra hierarchiškai aukščiau, o lyderis yra visada priekyje. Vadovą galima paskirti, o lyderis išauga. Lyderis yra tas, paskui kurį žmonės eina, bet nebūtinai tas, kuris duoda nurodymus. Nors skamba panašiai, bet lygybės ženklo tarp lyderio ir vadovo nedėčiau. Lyderiu tampama, o kažkieno kažkada paskirtas vadovas gali niekada netapti lyderiu.

- Jūsų nuomone, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti lyderis?

- Lyderis yra aktyvus žmogus, kuris veržiasi daryti tai, kas jam svarbu. Jis turi idėją, atsakomybės jausmą, tikėjimą tuo, ką daro. Lyderis neišvengiamai turi būti drąsus žmogus. Dažniausiai lyderis būna geras organizatorius, gebantis aplink save suburti žmones su reikiamomis savybėmis, pavyzdžiui, tam tikromis žiniomis, kurių trūksta pačiam lyderiui.

Būti didelių organizacijų lyderiu, pavyzdžiui, prezidentu, reiškia labai didelę atsakomybę. Atsakomybę ne tik už save, savo mintis ir idėjas, bet ir už kitus žmones, jų veiksmus, kurie nuo tavęs tiesiogiai jau nepriklauso. Atsakyti ne tik už save, bet ir už kitus – drąsaus žmogaus, lyderio, savybė.

- Vadovauti vienai įtakingiausių Lietuvoje sporto organizacijų yra privilegija, pareiga ar atsakomybė?

- Šiek tiek privilegijos tame yra, bet ją užgožia pareigos ir atsakomybė. Pareigų – gausybė, darbo laukas – didžiulis. Nudirbtas darbas iki užimant šias pareigas irgi didžiulis. Nebūčiau tapusi olimpine čempione, nebūčiau 34 metus „arusi“ treniruotėse, ko gero nebūčiau tapusi LTOK prezidente. Pakeisti gyvenimą ir staiga tapti nacionalinio olimpinio komiteto vadove, nebijoti pokyčių ir kitokio darbo nebuvo paprasta. Bet esu tikra, kad viskas prasidėjo nuo to pačio pirmojo žingsnio, kai būdama maža mergaite atėjau į šaudyklą.

Negalėčiau pasakyti, kad buvau labai savimi pasitikintis vaikas. Klasiokams atrodžiau keistuolė su šuniuku, kuri vis vaikšto į tą savo šaudyklą. Augau nuosekliai, daug dirbau ir pati save išsiauklėjau. Pati save ugdžiau labai ilgai, šis procesas nesustojo iki dabar.

- Kiek jaunajam lyderiui svarbu jo mokytojas?

- Labai labai svarbus. Turėjau ne vieną trenerį, visiems jiems esu dėkinga už pamokas. Labiausiai dėkinga esu Vytautui Blonskiui, su kuriuo dirbome apie 20 metų. Dirbdama su juo supratau, kad svarbu ne tik mokinio pagarba treneriui, bet ir trenerio pagarba mokiniui. Tuomet atsiranda abipusis ryšys, ugdymo procesas kyla į kitą lygį, tuomet ir santykiai kitokie.

- Kalbate apie pagarbą kitam. O kiek gerbti reikia save? Kur tai veda?

- Pagarba kitam ugdo pagarbą sau. Ir atvirkščiai. Aš pernelyg gerbiu save, kad miške leisčiau sau numesti šiukšlę. Man savigarba neleidžia lįsti į svetimą telefoną, pasakyti kitam neteisingą žodį. Aš negaliu sau leisti net uodo pritrėkšti, jei jis man nekanda, nes tai yra pagarba gamtai ir gyvybei.

- Kiek lyderiui reikalinga kantrybė?

- Kantriu žmogumi labiau tiki aplinkiniai ir komanda. Nekantrumo priepuoliai neteikia pasitikėjimo, neskatina šiltesnių santykių ir tikrai negerina įvaizdžio. Kantrybė, ypač sprendimų priėmime, yra nepakeičiama žmogaus savybė.

- Grįžkime prie drąsos. Jūs – individualios sporto šakos olimpinė čempionė. Kaip pasireiškia drąsa tokioje kaip jūsų sporto šakoje?

- Naktį vaikščioti vienai neapšviestame rajone nėra drąsa, tai labiau kvaila nei drąsu. Tačiau yra kitokių drąsos formų, pavyzdžiui, priimti sprendimą čia ir dabar, atsakyti už savo veiksmus, pripažinti klaidas. Mano sporte drąsu buvo nesižvalgyti, susikoncentruoti. Drąsu buvo nekreipti dėmesio į autoritetus, ypač karjeros pradžioje. Sporte nėra taip, kad tu gimtumei čempionu. Sporte yra taip, kad tu gimei tam, kad aplenktum tuos, kurie dabar yra čempionai. Mesti iššūkį čempionui yra labai drąsu.

- Kokios jūsų asmeninės savybės lėmė, kad esate LTOK vadovė ir savo komandos lyderė?

- Dažnas iš mūsų tiki horoskopais. Kiekvienas juose galime rasti mus teisingai apibūdinančių asmeninių savybių (juokiasi). Aš esu ožiaragis, o jei ožiaragis įbedė ragus, neištrauks kol savo nepasieks. Manau, mane į čia, kur esu dabar, atvedė užsispyrimas ir polinkis nugalėti. Treneris mokėjo išnaudoti šias mano savybes. Tyčia pasakydavo, kad tas ar anas neįmanoma, o kai taip pasako man, tuomet laikykitės – laikykite mane penkiese.

Mano asmenybę taip pat stipriai formavo noras mokytis ir keistis. Sąmoningai savo mąstyme keičiau daug dalykų, pavyzdžiui, neleidau sau jaustis auka ar skriaudžiama. Mokykloje ir universitete mokiausi vidutiniškai, tik po to supratau, kokią galią ir jėgą turi žinios.

- Kaip manote, lyderiu tampama ar gimstama?

- Visos savybės gali būti ugdomos, tačiau vieniems gamta yra davusi daugiau, kitiems mažiau, o visa kita darbas. Kiekvieną tikslą žmogus gali pasiekti. Tačiau prieš tampant kažkuo, reikia gerai pagalvoti. Jei žmogui patinka braižyti brėžinius ar kepti blynus, kokio velnio jam tapti direktoriumi ir vėliau dėl to gailėtis? Kur prasmė? Mums visiems geriausiai sekasi daryti dalykus, kurie mums svarbūs ir patinka. Tad geriau gauti mažesnį atlyginimą, bet užsiimti mylima veikla ir tuo mėgautis, nei atvirkščiai. Visiem linkiu dirbti iš idėjos. Tai yra žiauriai gerai, tai veža.

LTOK pranešimas