Treniruotės – charakteriui formuoti

Su sportu artimiau draugauti B. Burneika pradėjo paauglystėje, kai vis dažniau sporto salėje ėmė kilnoti svarmenis. „Norėjau turėti tikslą, kurio galėčiau siekti. Paauglystė daugeliui – maištingas laikotarpis. Man taip pat reikėjo disciplinos ir veiklos, kuri padėtų „išsikrauti“ ir atrasti kažką, kur galėčiau siekti daugiau, o ne sėdėti ir nieko neveikti ar eikvoti jėgas tiesiog šiaip, nesiekiant rezultato. Sportas man tapo tuo „kažkuo“, su kuriuo kasdien gyvenu jau ne vienus metus“, – pasakoja B. Burneika.

Todėl nenuostabu, kad ir studijas Bronius pasirinko būtent iš sporto srities. Tada suprato, kad rado savo kelią ir nieko kito ieškoti nebereikia. „Tai laikas, kai pradėjau sportuoti profesionaliai. Studijuodamas susikūriau tvirtą pagrindą, ant kurio stoviu ir dabar, o sistemingas sportas suformavo mane kaip asmenybę. Treniruočių režimas suformavo tvirtą mano charakterį ir užsispyrimą, o į gyvenimo ritmą įnešė disciplinos. Šios savybės itin išryškėja užsibrėžus tikslą – visuomet savęs paklausiu: Broniau, ar tu gali, ar tu kietas, ar nusileisi ir viską mesi? Atsakymas visuomet būna „Aš galiu“, – šypsosi neseniai Reebok Crafted by Fitness kampanijos ambasadoriumi tapęs treneris.

Ir kūnui, ir sielai

Bronius tikina, kad šios sporto ir disciplinos išugdytos savybės išryškėja ne tik sportuojant, bet ir gyvenime: „Sportas suteikia pasitikėjimo savimi, užtikrintumo ir formuoja stiprią asmenybę, tvirtai siekiančią užsibrėžtų tikslų. Pakeisti fizinę žmogaus išvaizdą lengva – sustiprėti psichologiškai kur kas sunkiau. Be abejo, fiziniai rezultatai ir kūno pokyčiai taip pat motyvuoja ir suteikia pasitikėjimo savimi, tačiau labai svarbu neperspausti. Sutinku žmonių, kurie į sporto salę ateina užsibrėžę apversti savo išvaizdą aukštyn kojom, siekti maksimalių rezultatų bet kokiomis priemonėmis. Dažnai tokie žmonės, pasitelkdami sportą, bando pabėgti nuo kitų problemų, jas paslėpti. Trenerio darbas – perprasti kiekvieną žmogų, jo tikslus, norus, galimybes ir sukurti tokią treniruočių programą, kuri būtu pritaikyta būtent tam žmogui – kad sportas netaptų dar viena papildoma problema.“

Todėl, pasak Broniaus, treneris tikslo link eina kartu su žmogumi – prilaiko už sprando, kad šis nenertų kiaurai siena, o kai reikia – paskatina ir įkvepia nesustoti. Žmogaus sveikata yra didžiausia trenerio atsakomybė. „Treneris turi nuteikti žmogų, kad rezultatų gali tekti palaukti, kad tikslą pasiekti galima tik ilgai ir sistemingai dirbant. Toks darbas pakeis jo įpročius, mąstymą, pakeis ir jį patį – padarys kantresnį, labiau užsispyrusį ir savimi pasitikintį. O svarbiausia, geresnį“, – teigia B. Burneika.

Tingulį įveikia atsakomybės jausmas

Ar treneriams pasitaiko „nieko nenoriu, nieko nedarysiu, niekur neisiu“ dienų? Bronius šypteli – be abejo, pasitaiko: „Būna, kad net nesinori žiūrėti sporto pusėn. Galvoji: „Velniop, pasiliksiu namie, užsidarysiu langus ir sėdėsiu tarp keturių sienų.“ Tačiau sportas yra mano darbas, turiu įsipareigojimų, kurių privalau laikytis. Ta sporto išugdyta atsakomybė ir kelia mane iš lovos.“

Savo ateitį Bronius taip pat sieja tik su sportu: „Jei štanga nesurūdys, kelsiu ją ir senatvėje (juokiasi). Mano gyvenimas yra sportas.“ Jis juokiasi, kad be sporto daugiausiai gali ištverti dvi dienas – net atostogaudamas trečią dieną jau dairausi veiksmo, aktyvaus laisvalaikio, fizinės veiklos. Todėl Broniaus planuose – kryptingas judėjimas pirmyn: „Nauji tikslai, nauji projektai – viskas susiję su sportu. Nesinori sėdėti vietoje – per mažai streso (juokiasi). Iš tiesų, to teigiamo streso – naujų tikslų ir iššūkių – man reikia, organizmas pats jo prašo.“