Užprogramuota sėkmė
Europos sunkiosios atletikos čempiono A. Didžbalio pažintis su šia olimpine sporto šaka užsimezgė dar paauglystėje, kuomet sužavėtas demonstruojamos vyriškos jėgos jis pasekė gerai žinomų sportininkų – Ramūno Vyšniausko, Žydrūno Savicko ir savo kraštiečio, marijampoliečio, Sauliaus Brusoko, pėdomis.
„Jėgos sportas mane visada žavėjo, tačiau kai pats ėmiau kilnoti svorius ir pamačiau gerėjančius rezultatus, kaipmat atsirado noras kelti sau vis aukštesnius tikslus. Nebeįsivaizdavau savo gyvenimo be intensyvių treniruočių sporto salėje, disciplinos“, – „Lietuvos mokyklų žaidynių“ žiūrovams sakė A. Didžbalis.
Olimpinė sėkmė tiesiog užprogramuota sportininko genuose – A. Didžbalis jau po pirmosios treniruočių savaitės laimėjo trečią vietą savo svorio kategorijoje Lietuvoje. O didžiausias jo karjeros laimėjimas – šių metų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse iškovotas bronzos medalis.
Reikalauja visapusiško pasiruošimo
A. Didžbalio teigimu, pasiruošimas pasaulio bei Europos čempionatams, olimpinėms žaidynėms reikalauja nemažai tiek valios, tiek fizinių pastangų ir laiko.
„Turbūt kiekvienas sportininkas, žengiantis į profesionalųjį sportą, jau svajoja apie olimpinį medalį. Taigi, galima sakyti, kad mano pasiruošimas olimpinėms žaidynėms užtruko daugiau kaip dešimtmetį“, – juokėsi A. Didžbalis, sunkiąja atletika užsiimantis nuo 14-kos metų.
Jo teigimu, norint, kad įdėtos pastangos atsipirktų ir pavyktų pasiekti gerą fizinę formą, reikia mažiausiai metus laiko iki varžybų laikytis nuoseklaus, disciplinuoto rėžimo ir intensyviai treniruotis.
„Šiame sporte labai praverčia stiprus charakteris, mokėjimas prisitaikyti, gebėjimas laikytis disciplinos. Taip pat reikia turėti tinkamas fizines savybes – lankstumą, galią ir greitį, taip vadinamą sprogstamąją jėgą. Tai sunkus ir alinantis darbas, todėl turi būti tam pasiruošęs“, – pabrėžė sunkiaatletis. Interviu su A. Didžbaliu galite pamatyti jau šį šeštadienį „Lietuvos mokyklų žaidynių“ laidoje 9:30 val. TV6 eteryje.
Atsakomybė didėja sulig apdovanojimais
Net ir praėjus nemažai laiko po olimpinių žaidynių Rio de Žaneire A. Didžbalis negali užmiršti lemtingo momento, kuomet išstūmė 215 kg sveriančią štangą ir garantuotai užsitikrino prizinę vietą savo svorio kategorijoje iki 94 kg.
„Turbūt būtų galima ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek sunkiosios atletikos sportininkų visame pasaulyje turi olimpinius medalius, todėl yra kažkas nepaaiškinamo būti vienam jų ir įeiti į sporto istoriją. Tą akimirką tarsi akmuo nuo širdies nukrito tikra ta žodžio prasme.“, – šypsojosi A. Didžbalis.
Taip pat sportininkas atvirauja, kad net ir pakartotinai žiūrint olimpinių žaidynių įrašą jam iš jaudulio drėksta delnai.
„Iki šiol bandau suprasti, koks iš tikrųjų yra jausmas iškovoti olimpinį medalį. Dalyvavimas pirmuosiuose čempionatuose buvo labiau darbas, kuriame sieki užsibrėžtų tikslų ir arba juos pasieki, arba ne. Tačiau, kai tampi lyderiu ir kaskart išvykoje tave lydi Lietuvos trispalvė – jausmas nepaprastas. Jaučiu, kad nešu atsakomybę ne vien už save, bet ir už savo šalį, trenerį, komandos narius, todėl esu įpareigotas jų nenuvilti ir nenuleisti kartelės“, – tikino A. Didžbalis.
Stipriausias Lietuvos sunkiaatletis, prisimindamas mokyklos laikus pasakoja, jog jau tada noriai dalyvaudavo fizinėse veiklose ir gindavo mokyklos vardą kvadrato, futbolo, lengvosios atletikos rungtyse. Pasak A. Didžbalio, moksleiviai, užsiimantys aktyvia sportine veikla, kur kas lengviau pasiekia užsibrėžtų tikslų sporte, nes nuo mažens ugdomi jų sveikos gyvensenos įgūdžiai, fizinis pasirengimas ir svarbiausia – užsispyrimas nenuleisti rankų.
