Knygoje pirmą kartą labai išsamiai pristatoma Pažaislio kamaldulių vienuolyno statybos istorija XVII a. paskutiniame trečdalyje – XVIII a. pradžioje, aptariama kamaldulių vienuolija, jos vienuolynai Lenkijos–Lietuvos kamaldulių provincijoje, mecenatų indėlis į statybas Pažaislyje, menininkų vykdyti darbai. Ypač daug dėmesio skiriama maždaug du dešimtmečius vykdytai puošybai marmuru, kuris buvo plukdomas į Pažaislį vandens keliu nuo marmuro laužyklų prie Krokuvos. Taip pat knygoje yra įvairūs su statybomis susiję rašytiniai šaltiniai 1667–1712 m., jie pateikiami originalo kalbomis (lotynų, italų ir lenkų), pridedant trumpus aprašymus lietuvių kalba.
Pažaislio vienuolynas – vienas geriausiai išlikusių barokinių vienuolynų su puikia italų menininkų statyta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Jau nuo XVIII a. nuošaliai stovintį vienuolyną pastebėdavo keliautojai, o XIX a. jis patraukė ir meno istorikų dėmesį. Susidomėjimas Pažaisliu iki šiol ne mažėja, o tik didėja.
Kadaise fundatorius Kristupas Zigmantas Pacas nupirko Pažaislio kaimą, o kitoje Nemuno pusėje, itin vaizdingoje vietoje, ant kalno įkurdino vienuolius kamaldulius. Deja, Pažaislio kaimo nebėra. Jį, kaip ir daugelį kitų Nemuno slėnyje buvusių kaimų, užliejo Kauno marios. Anuomet iš toli pasitikdavęs Nemuno vagą, plačiai apaugęs miškais, šiandien Pažaislio vienuolynas atsidūręs pačioje marių pakrantėje, netekęs dalies savo kalno ir miško lapijos. Tačiau net ir be didžios dalies gamtovaizdžio grožio, jis kaip koks švyturys stovi ir tyliai liudija buvusius vienuolius, užlietus kaimus, išsikėlusius gyventojus ir savo istoriją. Tą istoriją, kurios pradžia ir pasakojama šioje knygoje.
