1831 m. sukilimo dalyvių pagerbimo ceremonijoje prie E. Pliaterytės kapo ir karių-savanorių kapų bus padedamos gėlės, nuaidės Garbės sargybos kuopos karių salvės sukilėliams atminti.
Vėliau Kapčiamiesčio miestelio E. Pliaterytės vardu pavadintos pagrindinės mokyklos stadione vyks šventinis koncertas, skirtas miestelio įkūrimo 495-osioms metinėms paminėti. Miestelio bendruomenei ir svečiams koncertuos Lietuvos kariuomenės orkestras, parodomąją programą surengs Garbės sargybos kuopos kariai, taip pat koncertuos Kapčiamiesčio ir Lazdijų rajono meno kolektyvai, kt.
Apie 1831 m. sukilimą:
1831-ųjų pavasarį visa Lietuva sulaikiusi kvapą sekė audringus įvykius Žemaitijoje, kur bajorija, valstiečiai ir miestelėnai metė iššūkį reakcingiausiai Europos valstybei – caro Nikolajaus I valdomai Rusijai. Žengti šį ryžtingą žingsnį paskatino revoliuciniai įvykiai Prancūzijoje ir Belgijoje. 1830 m. liepos 27–29 d. paryžiečiai nuvertė nekenčiamą Burbonų dinastiją, o rugpjūčio 25 d. belgai sukilo prieš Olandijos viešpatavimą. Tų pačių metų lapkričio 29 d. sukilusi Lenkijos Karalystės kariuomenė pabandė nusikratyti Rusijos imperijos globos.
1831 m. kovo 25 d. Raseinių paviete prasidėjęs sukilimas greitai išplito visoje Lietuvoje. Suformuoti lietuviškieji sukilėlių kariniai daliniai pradėjo puldinėti miestuose įsitvirtinusias Rusijos kariuomenės įgulas ir smulkesnius dalinius, amunicijos sandėlius, trukdė pašto komunikacijoms.
Birželio pradžioje į Lietuvą įžengė sukilusios Lenkijos Karalystės reguliariosios kariuomenės korpusas, susidedantis iš 12000 karių. Jam vadovavo divizijos generolas Antanas Gelgaudas. Netrukus jis sukilimo vadovybės buvo patvirtintas vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu Lietuvoje. Atskiriems daliniams, kuriuose buvo nemažai lietuvių karininkų ir puskarininkių, vadovavo generolai Dezideras Chlapovskis (Dezydery Chlapowski), Henrikas Dembinskis (Henryk Dembiński) ir Pranciškus Rolandas (Franciszek Rohland). Atvykus lenkų kariuomenei, imta reorganizuoti lietuvių sukilėlių dalinius ir kurti naujus pėstininkų ir kavalerijos pulkus.
Sukilimui malšinti Lietuvoje buvo dislokuota Rusijos imperijos rezervinė armija, pakeitusi jėgų santykį sukilėlių nenaudai. Birželio 19 d. Panerių kalvose galutinai žlugo sukilėlių viltys išvaduoti Lietuvos sostinę. Div. gen. A. Gelgaudo kariuomenė, patyrusi skaudų pralaimėjimą, spaudžiama gausesnių ir geriau ginkluotų Rusijos kariuomenės dalinių, po pralaimėtų mūšių prie Kauno, Šiaulių, Kuršėnų pamažu traukėsi Prūsijos Karalystės link. Liepos 9 d. Kuršėnuose įvykusiame sukilėlių vyriausiojo štabo posėdyje buvo priimtas nutarimas trauktis į Prūsiją, sudėti ginklus ir pradėti sukilėlių kariuomenės internavimą. Vienintelis brg. gen H. Dembinskis atsisakė internuotis ir pasuko Lenkijos Karalystės link. Jo vadovaujamas 3830 karių dalinys, tarp kurių buvo nemažai lietuvių, sumaniai manevruodamas prasiveržė iš priešo užnugario ir rugpjūčio 3 d. sėkmingai pasiekė Varšuvą. Čia jis toliau tęsė kovą iki pat sukilimo pabaigos.
Nors sukilimas Lietuvoje ir Lenkijoje pasibaigė pralaimėjimu, tačiau tai nepalaužė tikėjimo, kad kada nors pavyks išsivaduoti iš svetimos valdžios jungo ir atkurti valstybingumą. ( Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija).
Apie Emiliją Pliaterytę
E. Pliaterytė gimė garsių didikų grafų Pliaterių giminėje, kilusioje iš Vokietijos. Būsimoji karžygė augo patriotiškai nusiteikusioje, demokratiškoje aplinkoje, mokėsi mėgiamų istorijos ir matematikos disciplinų, išmoko taikliai šaudyti, fechtuotis ir jodinėti, bendravo su valstiečių vaikais ir pati juos mokė lenkų, prancūzų kalbų.
Pradėjus Lenkijoje ir Lietuvoje stiprėti nacionalinio išsivadavimo idėjoms ir bręsti sukilimo planams, Emilija įstojo į slaptą sukilimo rengimo organizaciją. Apie sprendimą prisijungti prie sukilimo organizavimo Emilija 1831 m. kovo 25 d. rašo taip: „Liudiju šiuo raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino/.../. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai, kaip įkvėpimą, kadangi daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, mane lydėjo”.
Sukilimą Lietuvoje pradeda žemaičiai. 24-erių E. Pliaterytė aktyviai įsitraukia. 1831 m. kovo 29 d. ji kartu su pusbroliu Cezariu Dusetų bažnyčioje paskelbia sukilimo pradžią ir, vadovaudama būriui, drąsiai stoja į kovą. Balandžio 4 d., dalyvaujant E. Pliaterytės būriui, sukilėliai užima Zarasus, tačiau vėliau tenka trauktis. E. Pliaterytė išvyksta į Ukmergę, kur priimama į Konstantino Parčevskio sukilėlių dalinį, dar vėliau paskiriama vadovauti 25-ojo pėstininkų (1-ojo lietuvių) pulko I kuopai, suteikiamas kapitono laipsnis. Mūšiuose E. Pliaterytė pasižymėjo sumaniu vadovavimu, karybos išmanymu.
Silpstant sukilimui ir sukilėliams nusprendus trauktis link Prūsijos, E. Pliaterytė su dalimi Lietuvos sukilėlių bandė prasiveržti Varšuvon ir ten tęsti kovą. Pakeliui ji susirgo, o pasiekusios žinios apie pralaimėtą sukilimą ją galutinai palaužė. E. Pliaterytė mirė 1831 m. gruodžio mėn. ir svetima pavarde slapta palaidota Kapčiamiesčio kapinėse.
Renginio Kapčiamiestyje programa:
12.00 Šv. Mišios Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos bažnyčioje
12.40 Lietuvos kariuomenės orkestro (vad. kpt. E. Ališauskas) pasirodymas miestelio skvere
13.00 Nuotraukų ir dokumentų parodos „1831 m. sukilimui Lietuvoje – 180“ atidarymas Kapčiamiesčio E. Pliaterytės muziejuje
13.30 Oficiali pagerbimo ceremonija prie E. Pliaterytės kapo. Krašto apsaugos viceministrės Indrės Pociūtės –Levickienės ir l.e. KASP vado plk.ltn. Ramūno Barono kalbos.
Padedamos gėlės ant Emilijos Pliaterytės kapo bei išnešamos gėlės, kurios bus padėtos ant karių-savanorių kapų.
14.00 Eisena į Kapčiamiesčio E. Pliaterytės pagrindinės mokyklos stadioną
14.30 Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos ir Lietuvos kariuomenės orkestro jungtinė programa. Programoje dalyvauja dainininkė Veronika Povilionienė
15.00–18.00 Šventinis koncertas.
Parengta pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus inf.
