Pirmąją festivalio dieną žiūrovai galėjo stebėti Rudaminos meno mokyklos orkestro, Juodšilių seniūnijos bendruomenės socialinių paslaugų centro – kolektyvo „Arlekinas ", Dienos socialinės globos įstaigos „Mes esame" vyrų ansamblio, Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centrų - „Vaikų daina" ir „Auksinė taisyklė", Vilniaus Verkių specialiosios mokyklos – vokalinio ansamblio „Nuotaika", Vilniaus m. Panerių seniūnijos Trakų Vokės bendruomenės kultūros centro muzikos kapelos „Vacio armonikėlė", Juodšilių seniūnijos bendruomenės socialinių paslaugų centro dueto „Nostalgija", pasirodymus. Lentvario vaikų globos namai ir Trakų neįgaliųjų užimtumo centras pristatė savo globotinių rankdarbių parodas. Pasibaigus programai, visiems dalyviams buvo įteikti festivalio globėjos, Vilniaus rajono savivaldybės Merės Marijos Rekst padėkos raštai, kuriuos perdavė Vilniaus rajono Tarybos narė, Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė Teresa Demeško ir Mero patarėja Juliana Jedinskaja.
Festivalio programa skirta pristatyti meno terapijos taikymo galimybes senyvo amžiaus asmenų ir neįgaliųjų ugdymui bei socializacijai. Šeima, turinti neįgalų šeimos narį, patiria gausybę išgyvenimų, kurių niekada nepatirs įprasta šeima. Nors ir kaip stipriai Lietuva žengia į priekį, stebindama pasiekimais, gerais, garsiais darbais, tačiau visuomenėje dar nėra itin toleruojamas požiūris ir supratingumas į pasirodantį neįgalų viešumoje. Nuskriausti gyvenimo neįgalieji – tie patys žmonės, norintys būti visuomenės dalis: jie nori turėti tokias pačias galimybes, kaip ir visi.
Festivalio organizatoriai pažymi, kad meno terapijoje ne tiek svarbus rezultatas, kiek pats kūrimo procesas, leidžiantis neįgaliems ir senyvo amžiaus asmenims pasijusti visaverčiais, savarankiškais, įgauti daugiau gyvenimiškos patirties. Meninė, kūrybinė veikla suteikia pozityvių jausmų, skatina bendravimą kūrybiniame procese, palengvina adaptaciją kolektyve bei visuomenėje. Kūrybiniame procese, iš vienos pusės, asmuo atsipalaiduoja, nutolsta nuo egzistuojančios realybės, realizuojasi kaip asmenybė, pajunta dvasios pilnatvę, yra stimuliuojamas labiau pasitikėti savo jėgomis, pasijusti vertingu. Iš kitos pusės, tai skatina jį į realų gyvenimą pažvelgti optimistiškiau, išgrynina jo emocijas, įkvepia naujiems darbams. Tuo pasireiškia gyvenimo ir meno sandūra. Taigi menas mus atitolina nuo gyvenimiškų rūpesčių, o tuo pačiu grąžina į gyvenimo realybę stipresnius, labiau savimi pasitikinčius, suteikia vilties, tikėjimą gėriu.
