Apie savo kelią į kunigystę kun. Raimund papasakojo „Vilniaus krašto savaitraščiui“.

- Kaip atradote savo pašaukimą kunigystei?
- Visada norėjau būti kunigas. Dar mokyklos laikais buvau ministrantas mūsų Šalčininkų bažnyčioje, giedojau jaunimo katalikų ansamblyje „Cantare“. Žodžiu, visada buvau arti bažnyčios ir Dievo. O už vienuolio gyvenimą, kurį pasirinkau, esu dėkingas vienam tėvui iš Italijos.  Buvau 14 metų ir likau sužavėtas jo išminties, o kartu ir paprastumo. Norėčiau būti panašus būtent į jį. Kongregacija, kuriai priklausau, dirba misionierių darbą tokiose šalyse kaip Filipinai, Argentina, Lenkija, Čilė, Italija, Meksika. Tarnauja įvairių tautybių ir rasių žmonėms. Visi esame viena didelė Bažnyčia. Tuo mane vienuolystė ir patraukė.

- Kuo skiriasi mokslai ir pasirengimas kunigystei vienuolijoje nuo mokslų seminarijoje?
- Visų pirma tai užima daugiau laiko. Pirmaisiais metais, kurie vadinami postulatu, adjunktas labiau mokosi gyvenimo vienuolijoje, susipažįsta su jos tradicijomis. Antraisiais metais, kurie vadinami noviciatu,  vyksta savotiškas tikėjimo ir priimto sprendimo išbandymas. Per noviciatą turėjau iki minimumo apribotus ryšius su pasauliu, buvau susikoncentravęs ties apmąstymais apie Dievą, tikėjimą  ir priimtą sprendimą. Po noviciato duodami vienuolystės įžadai ir tada mokslai įgauna pagreičio. Iš pradžių mokiausi Tarnove (Tarnów), vėliau metus studijavau Veronoje. Tai buvo labai sunkus laikotarpis, nes nemokėjau kalbos, todėl naktimis skaitydavau italų romanus, kad tik greičiau išmokčiau šios kalbos. Romoje pradėjau filosofijos ir teologijos studijas, mokiausi graikų ir lotynų kalbų.  Filipinuose išmokau anglų ir tagalų kalbų. Šiuo metu studijuoju Jono Pauliaus II universitete Krokuvoje ir rašau daktaro darbą.

- Filipinuose irgi mokėtės?
- Galima sakyti, kad kiekvieną dieną kiekvienas iš mūsų mokosi, ir tai bus tiesa. Metinė išvyka į Filipinus buvo mūsų kongregacijos dalyvavimas misijoje. Susipažinau su naujais žmonėmis, nepažįstama kultūra, gamta, požiūriu į gyvenimą. Filipiniečiai gyvena labai skurdžiai, tačiau atrodo, kad yra patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Labai gerbia vyresnius žmones ir kreipdamiesi vienas  kitą sako broli ar sese. Juk taip ir yra, nes Bažnyčioje visi esame broliai ir seserys.

- Ar būta dvejonių akimirkų ir noro mesti kunigystės kelią?
- Dvejonių akimirkų buvo, tačiau noro mesti kunigystės kelią - ne. Norėjau pakeisti gyvenimo stilių ir kelerius metus svarsčiau, ar neperėjus kontempliacinę, uždarą kongregaciją - pas trapistus, niekur neišeiti ir gyventi tyloje.  Būdamas kongregacijoje pajutau, kad turiu didelį poreikį bendrauti su kitais žmonėmis. Išgyvenau krizę, kas išvertus iš graikų kalbos reiškia lūžio tašką. Nereikia bijoti krizių, nes tai - priemonė pakeisti gyvenimą. Jos padeda sustoti, susimąstyti apie tolimesnio kelio kryptį. Jeigu neišgyvename krizių, nemokame gyventi.

- Kur, kunige, dirbsite ganytojišką darbą?
- Būsiu atsakingas mūsų kongregacijoje už naujus pašaukimus kunigystei, jų ieškosiu, jeigu taip galima pasakyti, Lenkijoje ir Lietuvoje.

Kalbėjosi Andžej Kolosovski

• Title Title
• Title Title
• Title Title
•