Jau 15 metų – Šv. Jonui Pauliui II paskelbus pirmą sekmadienį po Velykų Dievo Gailestingumo švente – Bažnyčia per Velykų aštuntadienį mini Gailestingumo savaitę. Ta proga Vilniuje visą savaitę į Dievo Gailestingumo šventovę, kurioje jau daugiau nei metus visą parą vyksta Švenčiausiojo Sakramento adoracija, traukė piligrimai iš įvairių sostinės, Lietuvos ir užsienio kampelių.

Pamaldos vyko Aušros Vartų Dievo Gailestingumo Motinos atlaidų pavyzdžiu, o kiekviena diena pagal noveną – maldos dievyndienį – prieš Gailestingumo šventę turėjo kitą intenciją. Šv. Mišias aukojo įvairių vyskupijų kunigai ir vyskupai. Baigiant noveną, šeštadienį vakare vyko iškilminga šviesos procesija nuo Aušros Vartų iki Dievo Gailestingumo šventovės. Tai ekumeninė procesija, kuri vyksta kasmet Atvelykio išvakarėse. Tikintieji ėjo su Velykų žvake, kuri simbolizuoja Prisikėlusį Kristų, giedojo velykines giesmes ir apmąstė Evangelijos ištraukas apie prisikėlimą. Šiemet kartu meldėsi katalikai ir protestantai, nes stačiatikiai kaip tik tuo metu šventė Prisikėlimą. Procesijoje dalyvavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vadovas vyskupas Mindaugas Sabutis.

Šiemet Gailestingumo Savaitės iškilmės Vilniuje vyko Dievo Gailestingumo šventovėje esančio pirmojo Gailestingojo Jėzaus paveikslo viešojo pristatymo 80-ųjų metinių kontekste. Pernai sukako 80 metų nuo šio paveikslo nutapymo. Būtent šios sukaktys inspiravo Dievo Gailestingumo šventovėje dirbantį iš Lodzės kilusį kun. Marjušą Maršalką (Mariusz Marszałek) ir Ingridą Laimutytę iš Lietuvos televizijos parašyti scenarijų filmui „Pasitikiu Tavimi“. Filmą režisuoti ėmėsi Aleksas Matvejevas. Filmo premjera vyko šeštadienį, balandžio 11 d., Vilniaus lenkų kultūros namuose ir sekmadienį, balandžio 12 d., Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Prabilti į šiuolaikinius žmones
„Apaštalas Paulius yra gražiai parašęs, kad Dievas yra turtingas gailestingumo. Dar dažniau - tyliai ir veiksmingai - šis žodis skamba per Susitaikymo sakramentą, kai kunigas ištaria žodžius: Dievas – Gailestingumo Tėvas tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Gailestingumas nėra kas nors naujo, tačiau mums nuolat jo reikia. Mums reikia juntamo ir suteikiamo gailestingumo. (...). Ši sena tiesa apie Dievo Gailestingumą naujai suskambėjo šv. Faustinos Kovalskos širdyje ir paplito po visą pasaulį. Plockas, Vilnius, Lagevnikai - Dievas norėjo, kad šv. Faustinos kojos paliktų savo pėdsakus Lenkijoje ir Lietuvoje. Kad čia, Vilniuje, pagal jos regėjimus būtų nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Tegul Dievo Gailestingumas – priimtas ir dovanotas – sustiprina mūsų vienybę ir solidarumą“, – Vilniaus lenkų kultūros namų salėje susirinkusiems žiūrovams sakė vyskupas A. Poniškaitis, kartu padėkodamas filmo kūrėjams.

Prieš filmo premjerą vykusioje literatūrinėje-muzikinėje programoje pasirodė Lenkijos ir Lietuvos artistai. Solistės prof. Alicja Barbara Panek-Pientkovska (Alicja Barbara Panek-Piętkowska), prof. Uršulia Jankoviak (Urszula Jankowiak) ir Zuzana Falkovska (Zuzanna Falkowska), akomponuojant maestro Zbignevo Levicko parengtą Vilniaus kameriniam orkestrui atliko F. Šuberto, F. Hendelio, V. A. Mocarto arijas. Literatūrinėje dalyje šv. Faustinos Kovalskos ir Palaimintojo kun. Mykolo Sopočkos dienoraščių fragmentus skaitė Vitold Rudzianiec iš Vilniaus lenkų teatro studijos ir lenkų aktorė Miroslava Marcheliuk (Mirosława Marcheluk) iš Lodzės, Ji parengė ir programos scenarijų. Rengiant programą Vilniaus lenkų kultūros namuose taip pat dalyvavo Vilniaus lenkų teatro studijos režisierė Lilija Kiejzik ir šios studijos aktorius Česlav Sokolovski.  

„Rinkdamasis tekstus iš dienoraščio norėjau, kad jie prabiltų į šiuolaikinius žmones, kurie galbūt ne visada žino arba pamiršo apie Dievo Gailestingumą. Sujaudinti žiūrovų širdis ir sielas, kad tas Dievo Gailestingumas juose suveiktų. Todėl šv. Faustinos raštų fragmentai turėjo būti sujungti su Palaimintojo kun. Mykolo raštų fragmentais, kad sudarytų vieną visumą“, – dalijosi savo pastebėjimais aktorė M. Marcheliuk. Iš Balstogės krašto kilusi menininkė jaučia ryšį su Dievo Gailestingumo kultu, nes, kaip sako, „iš Vilniaus viskas prasitęsia iki Balstogės“.

Vietos ir žmonės
„Lankydamasis įvairiose Vilniaus krašto parapijose pastebėjau, kad daug žmonių nežino apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą, jo istoriją, kur jis yra, apie Dievo Gailestingumo kultą. Pamaniau, kad būtų gerai parengti kokios nors medžiagos televizijai. Pasidalijau savo idėja su Ingrida Laimutyte, o ši ėmėsi ją įgyvendinti, o jos vyras Aleksas Matvejevas pasiūlė, kad be televizijos programų dar būtų sukurtas ir filmas, kuriame galima bus parodyti daugiau vietų“, – pasakojo kun. M. Maršalek.

Prieš filmo premjerą kun. Marjuš dėkojo Vilniaus arkivyskupui metropolitui, kuris ėmėsi globoti sumanymą, ir Vilniaus rajono vadovybei ir merei Marijai Rekst už finansinę paramą. Neimdami honorarų pasirodė ir artistai - tiek per literatūrinę-muzikinę programą, tiek dalyvavę filme.

„Jei Vilniuje buvo apreikšta tiesa apie Dievo Gailestingumą, tai šių apylinkių gyventojai privalo įsitraukti į Gailestingojo Jėzaus kulto apaštalavimą. Todėl savivaldybė, kiek galėdama stengiasi prisidėti prie šio kulto sklaidos“, – pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ sakė merė M. Rekst.

Už bilietus paaukoti pinigai buvo skirti koncerto organizacinėms išlaidoms apmokėti, Vilniaus vaikų globos namams V. Grybo gatvėje. Beje, aukos šiems namams buvo renkamos ir per koncerto pertrauką Vilniaus lenkų kultūros namuose. Organizatoriai paskelbė, kad dalis surinktų pinigų bus skirta filmo produkcijai DVD formatu.

Filme žiūrovams pristatytos vietos, kurios susijusios su Dievo Gailestingumo kultu, paveikslo istorija, Dievo Gailestingumo apaštalais – Balstogė, Myslibuž (Myślibórz) Faustinos Kovalskos gimimo vieta), Krokuva, Lodzė, Plockas, Varšuva, Vilnius. Deja, neturėdami vizos filmo kūrėjai negalėjo nuvykti į Baltarusiją, todėl filme pritrūko ten gyvenančių žmonių liudijimų. Be kita ko, vyskupo Aleksandro Kaškevičiaus, kuris, būdamas Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios klebonas, 1986 m. pakabino Gailestingojo Jėzaus paveikslą šoniniame altoriuje.

„Norėjome nuvykti ir į Naują Rudą, kur paveikslas buvo laikomas 1956-1986 m. ir kur dar yra liudininkų, kurie prisimena, kaip paslapčiomis paveikslas buvo paimtas iš sovietų valdžios uždarytos bažnytėlės“, – savo pastebėjimais dalijosi filmo režisierius A. Matvejevas.

Atsivertimo liudijimai
Filmas „Pasitikiu Tavimi“ pristato ne tik paveikslo istoriją, bet ir žmonių liudijimus. Tiek tų, kurie susiję su Dievo Gailestingumo kulto skleidimu, tiek tų, kurie patyrė ypatingų malonių patikėdami save Gailestingajam Jėzui. Žiūrovai išgirdo Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos ir Gailestingosios Dievo Motinos seserų kongregacijos (beje, pastarajai priklausė šv. Faustina) vienuolių kalbas. Kalbėjo ir dvasininkai – Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kun. Mykolo Sopočkos beatifikacijos proceso postulatorius, Balstogės vyskupijos vyskupas augziliaras Henryk Cereško (Henryk Ciereszko), kun. Miroslav Grabovski ir klebonas iš Myslibužo. Kalbėjo ir meno žinovai: Vilniaus bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Kultūros ministerijos Bažnytinio meno skyriaus vedėja dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, paveikslo restauratorė Edyta Hankovska-Červinska (Edyty Hankowska- Czerwińska). Filme dėmesį patraukia liudijimai žmonių, kuriems Dievo Gailestingumo kultas itin artimas. Tai – Lenkijoje ir Lietuvoje gyvenantys, skirtingų profesijų, daugiau ar mažiau žinomi žmonės. Lietuvoje lankėsi lenkų aktoriai Dorota Chotecka ir Radoslav Pazura, kuris dalyvavo filme ir liudijo savo atsivertimą.

„Svarbus momentas mūsų gyvenime buvo autoįvykis, į kurį patekau ir kuris lėmė, kad abu su žmona patyrėme Dievo Gailestingumą. Mano dabartinė žmona, anuomet gyvenimo partnerė, iškalbėjo tada, ko gero, tikrų tikriausią maldą. Tai buvo atsivertimo, naujo gyvenimo, gyvenimo kitaip pradžia. Šiandien, praėjus metams, tikiu, kad tai buvo didelė Dievo malonė. Dovana, kuri, be kita ko, atvedė mus, prie Santuokos sakramento. Tikiu, kad taip įvyko Dievo garbei ir mūsų labui. Nuolat einame tuo keliu ir nuolat atsiveriame. Kartu su žmona siekiame dangaus ir pakeliui turime įveikti įvairias kliūtis, tačiau su Tuo, kuris tą gailestingumą pažadėjo, tikiu – pasieksime tą dangų“, – kalbėdamas su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ dalijosi savo potyriais R.Pazura. Jis, kaip teigia, po autoįvykio išgyveno tik Dievo Gailestingumo dėka, nes gydytojai nedavė jokių šansų išgyventi. Žmogus tikino, kad savo gyvenime jaučia didelį tarpininkavimą šv. Faustinos, per kurią Dievas perdavė, ką galime padaryti ne tik sau, bet ir kitiems. Filmo premjeros proga sutuoktiniai Pazurai pirmą kartą apsilankė Vilniuje ir, kaip teigia, iš karto nuvyko į Aušros Vartus ir Dievo Gailestingumo šventovę. „Dievo Gailestingumas yra mums kaip skęstančiųjų gelbėjimosi ratas. Turime laikytis jo, kad nepaskęstume“, – kalbėjo aktoriai.

Pamatė Jėzų
„Mūsų berniukai yra išmelsti. Tai – Dievo dovana mums, nes gydytojai teigė, kad žmona negali turėti vaikų. Kai gimė pirmas sūnus - Gabrielius, nuėjau pas gydytoją ir sakau: Kad ir ką gydytojai anksčiau sakė, žmona pagimdė sveiką berniuką. Gydytojas susimąstė ir atsakė, kad jis, kaip gydytojas, nemato tokios galimybės, tačiau jei gimė vienas, tai visai tikėtina, kad bus ir daugiau. Na ir prašau... Turime dar Mykolą“, - filme galime išgirsti liudijimą apie stebuklą, kurį patyrė sutuoktiniai verslininkai Alanta ir Petras Masiuliai.

Labai jaudinantis yra Balstogės gydytojo ginekologo Tadeušo Vasilevskio liudijimas. Jam po septynerių darbo metų buvo pasiūlyta dalyvauti grupėje, kuri atlikdavo dirbtinio apvaisinimo („in vitro“) procedūrą.

„Tuomet man atrodė, kad viską darau kaip gydytojas. Tačiau atėjo toks momentas, kai pabudau naktį išgirdęs triskart pakartotą sekvenciją „Pasitikėk Jėzumi“. Vėliau, po kitų ženklų, kuriuos gaudavau, žinojau, kad dirbti dirbtinio apvaisinimo programoje neturiu, nes ši programa neužtikrina gyvybės visoms žmogiškoms gyvybėms ir pamina žmogaus orumą. Kai kurios žiniasklaidos priemonės Lenkijoje tada rašė: „Daktaras Vasilevskis išprotėjo. Sako, kad pamatė Jėzų ir paliko „in vitro“ programą. O aš į tai atsakydavau: Taip, išprotėjau, pamačiau Jėzų, palikau „in vitro“ programą ir toliau padedu žmonėms. Aš, kaip gydytojas, kuris vilki baltą chalatą, privalau visada matyti tą žmogaus gyvybės pradžios ir pabaigos definiciją“, – apie patirtą Dievo Gailestingumą filme pasakoja gydytojas ginekologas.

„Tarptautinis paveikslas“
Pamaldumo pradžia sutapo su sunkiais karo ir pokario metais. Tačiau tuo metu platinami maži Gailestingojo Jėzaus paveikslėliai, vadinami agnuskai, greitai paplito tarp Vilniaus gyventojų. Pasirodo, vieną tokių paveikslėlių nuolat nešiojosi šviesaus atminimo vyskupas Juozas Tunaitis. Pokario metai, sovietmetis ir metai, kai dėl klaidingo vertimo Šventasis Sostas buvo uždraudęs Dievo Gailestingumo kultą pagal šv. Faustinos regėjimus lėmė, kad keliasdešimčiai metų viskas pritilo. Tik Karoliui Vojtylai tapus Krokuvos metropolitu, apreiškimus pradėta tirti iš naujo. O jo veikla, jau kaip popiežiaus Jono Pauliaus II, prisidėjo prie kulto paplitimo visame pasaulyje ir Jėzaus prašymų įgyvendinimo.

Filmo kūrėjai neaplenkė ir ne itin malonių faktų, susijusių su Dievo Gailestingumo kulto skleidimu Lietuvoje. Lietuvos visuomenėje apie Dievo Gailestingumo kultą pradėta garsiai kalbėti tik per apaštališkąją Jono Pauliaus kelionę į Lietuvą ir po jo maldos prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo, kuris tuomet buvo Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje.

„Dievo Gailestingumo kultas lydi mane nuo pat mano kunigystės kelio pradžios. Kai Amerikoje pradėjau parengiamąjį kursą prieš seminariją, jau anuomet, anoje aplinkoje, pamaldumas Dievo Gailestingumui buvo labai paplitęs – tiek Dievo Gailestingumo vainikėlio kalbėjimas, tiek pamaldumas Gailestingajam Jėzui. Kita vertus, kai atvykau į Lietuvą ir papasakojau apie kultą, man leido suprasti, kad tai lenkų pamaldumas ir lietuviai to nepraktikuoja. Dirbdamas Lietuvoje pastebiu, kaip keitėsi nusistatymas: nuo įsitikinimo, kad tai lenkų pamaldumas, nederamas lietuviams, per pokytį, kuris įvyko po Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje, iki Dievo Gailestingumo šventovės įkūrimo, kur šis paveikslas jau tapo tarptautinis“, – kalbėjo filme Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčia - vieta, kur paveikslas išbuvo 19 metų, ir vieta, nuo kurios prasidėjo Dievo Gailestingumo kulto atgimimas Lietuvoje – atskiras puslapis paveikslo istorijoje. 2005 m. paveikslas buvo iš čia paimtas be perdavimo ir priėmimo protokolo, prieš parapijiečių valią. Šį įvykį lydinčios emocijos sukėlė kontroversiškų diskusijų daugelyje žiniasklaidos priemonių, tačiau per tai netyčia – ir didelę teigiamą informacijos bangą, primenančią apie pirmojo Gailestingojo Jėzaus paveikslo buvimą Vilniuje - jo atsiradimo istoriją, kurią lėmė per šv. Faustiną Kovalską perduota Dievo Gailestingumo žinia.

***
Iškilmingos šv. Mišios Antrąjį Velykų sekmadienį užbaigė Dievo Gailestingumo savaitę. Šv. Mišios lietuvių, lenkų, anglų kalbomis buvo vyskupų aukojamos šventovėje ir transliuojamos visam pasauliui. O Dievo Gailestingumo išvakarėse popiežiui Pranciškui paskelbus neeilinio jubiliejaus – Šventųjų gailestingumo metų bulę „Misericordiae vultus“ („Gailestingumo veidas“) esame pašaukti nenuilstamai kontempliuoti šį gailestingumo slėpinį, nes jis yra mums džiaugsmo, nusiraminimo ir ramybės šaltinis. Yra mūsų išganymo sąlyga.

„Paskelbiau Gailestingumo metus todėl, kad Bažnyčia didelių pokyčių ir nuolankumo laikais yra pašaukta aiškiau rodyti Dievo buvimo ir artumo ženklus. Tai – ne laikas pramogauti, o atvirkščiai - budėti ir žadinti mumyse gebėjimą pastebėti tai, kas svarbu“, – kalbėjo šeštadienį popiežius Pranciškus.

Teresa Vorobej
Autorės nuotr.