„Jėzus pasirodė ..." (Mk 16, 9)
Atrodė, kad jau niekuo negalėjo nustebinti. Tapo žmogumi. Dirbo su savo tėvu. Įsimaišė į minią taip, kad niekas iš jo artimųjų neįtarė, jog paprastas staliaus sūnus yra Mesijas. Apreiškęs savo galią neskirstė į tikinčius ir netikinčius, į gerus ir blogus. Pastebėdavo žmonių kančią ir skurdą. Susijaudindavo iki širdies gelmių ją pamatęs ir atverdavo savo širdį kiekvienam, kam reikėjo pagalbos.
Tačiau to, ką padarė praėjus trims dienoms nuo savo mirties ant kryžiaus, niekas nesitikėjo. Grįžo pas saviškius. Atėjo lyg niekada nieko nebūtų įvykę. Žmogų įsimylėjęs Dievas panoro įveikęs mirtį susitikti su tais, kurie užmigdavo Alyvų sode, kurie pabėgo jį suėmus ir kurių nebuvo prie kryžiaus. Atėjo ne žeminti jų, priekaištauti jiems ar gailėtis savęs. Atėjo būti su jais.
„Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" (Mt 28, 20)
Ne tik prisikėlė ir susitiko su išrinktaisiais, bet ir liko. Ką daryti, kad neprasilenktume su Prisikėlusiuoju, kad neužsidarytume savo baimėje ar sielvarte? Velykų skaitymai - tai savotiškas vadovas ieškantiesiems. Verta pažvelgti į juos atidžiau, kad šventiniame šurmulyje neprarastume to, kas svarbiausia.
„ (...) labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos". (Jn 20, 1)
Biblija - paradoksų knyga. Vienas jų - pirmojo susitikimo su Prisikėlusiuoju aprašymas. Marija Magdalietė genama galbūt ilgesio To, kuris atrodė išėjo negrįžtamai, nuėjo prie Jo žemiškojo kapo, kad pagal tradiciją pateptų mirusiojo kūną. Ėjo tamsoje susitikti su mirtimi, o rado Gyvąjį.
Mūsų gyvenimo pralaimėjimai ir nusivylimai - tai privilegijuotos vietos, kuriose galima atrasti Dievą. Verta akimirkai šiomis dienomis sustoti ir grįžti ten, kur, atrodo, sklando jau vien tik mirties kvapas. Galbūt ir mes rasime tuščią kapą, o jame Tą, kuris yra Gyvenimo Valdovas.
Ar turiu drąsos įžengti į savo širdies kapą?
„Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. (...) Tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį". (Jn 20, 3-4)
Jonas, mylimiausias sūnus - tai charizmos simbolis. Meilės vedamas ji duoda tempą ir rodo kryptį. Tačiau sustoja prie tuščio kapo. Laukia. Leidžia pirmam įeiti Petrui, kuris simbolizuoja hierarchiją.
Autentiškumas patirti Prisikėlusįjį pasireiškia ne jausmų taurumu, tačiau paklusnumo dvasia. Likdamas ištikimas Bažnyčiai ir Jos mokymui, esu tikras, kad susitinku ne su savo fantazijos kūriniu, bet su Gyvu Dievu.
Ar ieškau Dievo Bažnyčioje?
„Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų" (Lk 24, 30-31)
Kaip prieš beveik du tūkstančius metų, taip ir šiandien, Jėzus kalbasi su žmogumi per matomus ženklus. Duonos laužimas atvėrė ne tik mokinių akis, bet pirmiausia - jų širdis. Tik tuomet suprato Raštus ir atrado gilią prasmę įvykių, nuo kurių bėgo kelyje į Emausą.
O kokią vietą mano gyvenime užimą Eucharistija?
„Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu"(Jn 21, 17)
Sunku patikėti, kad šiuos žodžius tarė Petras, kuris dar visai neseniai pats norėjo spręsti apie Jėzaus ateitį pareikšdamas, kad Jis negali eiti į Jeruzalę, kad mirtų, o per Paskutiniąją Vakarienę tikino, kad pažįsta save geriau nei pažįsta ji Mokytojas ir kad niekada Jo neišduos. Susitikdamas su Prisikėlusiuoju atsistojo tiesoje. Nuolankiai pripažino savo silpnumą, o kartu išreiškė meilę Jėzui.
Visiems „Vilniaus krašto savaitraščio" skaitytojams linkiu, kad mūsų susitikimuose su Prisikėlusiuoju turėtume drąsos imti pavyzdį iš Petro, kuris nei puolė į neviltį, nei pradėjo pigiai ir banaliai teisinti save. Tegu mūsų atsaku į Prisikėlimo stebuklą tampa meilė Tam, kuris taip stipriai trokšta susitikti su kiekvienu iš mūsų.
Kun. Marjuš Maršalek
