Kryždirbystė išgyveno įvairius laikotarpius: tai intensyviai tokie objektai būdavo statomi, tai sulėtėdavo. Pradžioje kryždirbystė turėjo labiau religinę paskirtį. Kryžiai buvo statomi kaip paminklai mirusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti, prie stebuklingais laikomų kryžių ir koplytėlių buvo dedamos aukos. Po 1863 metų sukilimo caro valdžios vietininkas Lietuvoje generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė nešventintose vietose statyti kryžius ir koplytėles – juos buvo galima statyti tik kapinėse ir šventoriuose. Tuo siekta sutrukdyti sukilimo mūšių bei sukilėlių žūties vietų pagerbimui bei įamžinimui. Draudimas atšauktas 1896 metais. Tačiau kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių statymas nebuvo sustojęs ir draudimo laikotarpiu. Tai buvo vienas iš pasipriešinimo carizmui būdų. Tarpukario Lietuvoje religinės ir patriotinės intencijos vėl susiliejo į bendrą visumą. Kryždirbystė įgavo ypatingos reikšmės ne tik pavienio žmogaus, bet ir tautos gyvenime. Nors būta įvairių draudimų ir ribojimų, kryždirbystė iki mūsų dienų išliko tautinės tapatybės simboliu bei neatsiejama lietuviško kraštovaizdžio dalimi.
Kryždirbystei gyvuoti, plėtotis reikia meistrų ir žmonių, kuriems tie kūriniai būtų reikalingi. Labai svarbu šį fenomenalų reiškinį, kaip Žemaitijos kultūros ypatybę, savastį išsaugoti, todėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Telšių-Tauragės teritorinis skyrius yra išsikėlęs uždavinį – užtikrinti tik Žemaitijos regionui būdingos mažosios architektūros išsaugojimą, populiarinimą. Šiuo klausimu Telšių-Tauragės teritorinis skyrius bendradarbiauja su Mažeikių rajono savivaldybe ir džiaugiasi, kad kiekvienais metais savivaldybės, bendruomenių ir rėmėjų pastangomis yra sutvarkoma po kelis kryždirbystės objektus.
Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimą, su juo susijusias apeigas bei papročius. Džiugina, kad tą gyvybę šiandien puoselėja vienam tikslui susibūrę žmonės ir Mažeikių rajone. Paminėtina, kad ne vienas objektas sutvarkytas, atkurtas įgyvendinant sakralinio meno ir paveldo simpoziumo „Versmės“ projektą, kurio siela yra Mažeikių rajono savivaldybės vyriausioji specialistė paminklotvarkai Rūta Končiutė-Mačiulienė.
Šiais metais vykusio simpoziumo Ukrinuose metu į garsiojo akmens meistro Stepono Gailevičiaus Baudžiavos panaikinimo atminimo koplytstulpį buvo įdėta šv. Florijono skulptūra, kurią pagal Mažeikių muziejuje saugomą originalą padarė tautodailininkas Alfonsas Bendikas. Taip pat buvo padaryta ir pastatyta medinio, labai blogos būklės Bugenių kaimo koplytstulpio kopija, kurią padarė medžio meistras, restauratorius, ,,Versmių“ bičiulis Dovydas Ušinskas. Skulptūros ir koplytstulpio darbus finansavo generalinis renginio rėmėjas AB ,,ORLEN Lietuva“. 2022 metų “Versmės” vyko Viekšniuose. Tais metais nemažas dėmesys buvo skiriamas senosioms kapinėms ir jose esantiems metaliniams kryžiams. Vietos bendruomenė su kalviais įvertino, ką būtų galima restauruoti ir darbų ėmėsi ketvirtos kartos kalviai Stankai. 2021 metais simpoziume Židikuose buvo pradėtas tvarkyti šventoriuje stovėjęs koplytstulpis, o 2022 metais jo vietoje padaryta kopija ir pašventinta. 2020 metais “Versmės” šurmuliavo Žemalėje – kurių duoklė kryždirbystei – atstatytas baltasis kryžius ir restauruota koplytėlė ant bažnyčios sienos. Darbų autorius – restauratorius Dovydas Ušinskas. Žemalės kryžiaus darbus finansavo Mažeikių rajono savivaldybė, Žemalės bendruomenė, Kultūros paveldo departamentas, AB ,,ORLEN Lietuva“.
Dar ankstesniais metais savivaldybės ir Pikelių bendruomenės pastangomis buvo sutvarkytas Pikelių mūrinis koplytstulpis, išdrožtos ir sudėtos skulptūros, padaryta ir pašventinta šventoriuje stovinčio koplytstulpio kopija.
Visų minėtų koplytstulpių originalai sutvarkyti ir bus saugomi bei eksponuojami Geidžių Šv. Onos koplyčioje.
Dėkojame visiems kryždirbystės puoselėtojams, prijaučiantiems, prisidedantiems prie prasmingų, tradicijas tęsiančių, bendraminčius suburiančių darbų.
Parengė Aurelija Ričkuvienė, KPD
