Nors Evangelijose nepateikiama jokių detalių apie tai, kaip Juozapas vykdė savąjį tėvystės pašaukimą, tačiau, pasak Pranciškaus, galime būti tikri, kad ir šioje srityje jis buvo „teisus vyras“. Jėzui Juozapas buvo Dievo tėviškojo gerumo ir švelnumo atspindys. Evangelijos liudija, kad Jėzus, kalbėdamas apie Dievą ir jo meilę, visada vartojo žodį „tėvas“. Daugelyje palyginimų kalbama apie tėvo figūrą. Vienas garsiausių, žinoma, yra evangelisto Luko pasakojimas apie Gailestingąjį tėvą (plg. Lk 15, 11-32). Popiežius atkreipė dėmesį į tą pasakojimo sceną, kai tėvas iš tolo atpažįsta į namus sugrįžtantį prasikaltusį sūnų, išeina jo pasitikti, puola jam ant kaklo ir pabučiuoja. Sūnus tikėjosi bausmės, teisingumo, manė, kad gaus bent tarno vietą, bet jis atsiduria tėvo glėbyje.
„Švelnumas yra kažkas daugiau nei pasaulio logika“, – sakė Pranciškus. „Tai neįprastas teisingumo vykdymo būdas. Niekada neturime pamiršti, kad Dievo negąsdina mūsų nuodėmės. Jo negąsdina mūsų klaidos, mūsų nuopuoliai. Jį gąsdina širdžių uždarumas. Tik dėl to Dievas kenčia. Jį gąsdina tikėjimo jo meile stoka. Dievo meilė yra mums visada yra labai švelni.“ Popiežius pridūrė, kad būtent Juozapas buvo pirmasis žmogus, kuriame Jėzus matė šią tiesą.
Dievui svarbu ne tik tai, ką mes gerai darome, bet ir mūsų silpnumas – mūsų „atpirktas silpnumas“. Dievas nepanaikina žmogaus silpnumo, bet padeda su juo eiti per gyvenimą, vada už rankos.
„Ir tai yra švelnumas. Mes patiriame Dievo švelnumą tuomet, kai Dievo galia pasireiškia ten, kur mes esame silpni ir pažeidžiami.“
„Štai kodėl svarbu susitikti su Dievo gailestingumu Sutaikinimo sakramente, asmeninėje maldoje, tiesos ir švelnumo patirtyje. Dievas visada atleidžia. Gerai įsidėmėkite, įsidėkite šią tiesą į galvą ir širdį. Tai mes pavargstame prašyti atleidimo. Tačiau jis visada atleidžia“, – sakė Pranciškus.
Šv. Juozapo tėvystėje atsispindi Dievo tėvystė. Žiūrėdami į Juozapą, klauskime savęs, ar leidžiame Viešpačiui mus švelniai mylėti, ar leidžiame, kad jis mus padarytų taip mylėti gebančiais žmonėmis. Mums reikia „švelnumo revoliucijos“. Be jos rizikuojame likti įkalinti tokioje teisingumo sampratoje, kuri neleidžia pasitaisyti, kuri mato tik bausmę, o nemato atpirkimo. Popiežius paminėjo kalėjimo bausmę atliekančius žmones. Teisinga, kad nusikaltusieji turi sumokėti už savo klaidas, tačiau lygiai taip pat teisinga, kad būtų jiems suteikta galimybė pasitaisyti. Negali būti bausmės, kuri nepalieka jokios vilties.
Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę popiežius užbaigė malda:
„Šventasis Juozapai, švelnusis tėve, išmokyk mus suprasti, kad esame mylimi su tuo, kas mumyse silpniausia. Padėk mums neslėpti savo varganumo nuo begalinės Dievo meilės. Sužadink mumyse troškimą siekti Sutaikinimo, kad mums būtų atleista ir kad taptume pajėgūs švelniai mylėti savo brolius ir seseris su jų silpnumu. Būk arti tų, kurie nusikalto ir moka už tai kainą, padėk jiems kartu su teisingumu patirti ir švelnumą, kad galėtų pradėti iš naujo. Išmokyk juos, kad pirmasis būdas pradėti iš naujo – tai nuoširdžiai paprašyti atleidimo, kad pajustų Tėvo švelnumą.“
Vatican News
