Per 700 metų tiurkų ir mongolų genčių palikuonys įleido šaknis ir adaptavosi Lietuvoje, tačiau religijos ir papročių klausimais išlaikė pagarbos vertą atskirumą. Senos Lietuvos totorių tradicijos išliko dėl pavienių jos atstovų pastangų ir ryžto, kurie nori jas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.
Mizarų ritualas
Islamo išpažinėjai Lietuvoje, panašiai kaip ir krikščionys, turi gražią musulmoniškų kapinių - vadinamų mizarais - lankymo tradiciją. Mizarus galima lankyti bet kurią savaitės dieną laikantis ritualinės švaros. Geriausia lankyti kapus tarp vidurdienio ir popiečio maldų, mat tuomet Alachas priima maldas, o mirusieji jas girdi. Smerkiamas kapų lankymas saulei nusileidus.
Lankyti kapus reikia rimtai tam nusiteikus. Prieš išsiruošdami į mizarą turime prieš maldą pagalvoti apie intenciją, pasakyti sau širdies gilumoje: „Noriu aplankyti mano artimuosius.“ Pas musulmonus priimta, kad prieš pradedant bet kokius gerus darbus, visada turi būti intencija, kuri islame turi ypatingą reikšmę. Jei ketini padaryti gerą darbą: duoti išmaldos ar, pavyzdžiui, aplankyti ligonį, bet dėl kažkokios priežasties tai nepavyko to padaryti, intencija vis tiek bus įskaityta. Prieš maldą ar prieš kiekvieną svarbų darbą žmogus turi arabų kalba ištarti šiuos žodžius: Bismillahi rahmani rahim, t. y. gailestingojo Alacho vardan“, - pasakoja Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių bendruomenės pirmininkė Fatima Buinovska.
Pasakodama apie savo tautos papročius iš konservatyvios Yvijos (Gardino apskritis, Baltarusija) totorių bendruomenės kilusi ir jau daugiau nei 30 metų Lietuvoje gyvenanti ponia Fatima pasakoja, kad kapinių ribą visada reikia peržengti dešine koja. Beje, atlikti visus darbus, kurių žmogus imasi gera ir nuoširdžia intencija, reikia pradedant dešine ranka. Dešine koja įžengiama ir į mečetę.
„Ateidami į mizarą sukalbame specialią sveikinimo maldą, kuria sveikiname visus ten palaidotus. Gyvuoja sena tradicija, kad prieš aplankant savo artimųjų kapus, reikia apeiti visas kapines ir pasimelsti už mirusiuosius, už kuriuos jau nėra kam pasimelsti. Šnekamojoje kalboje ši malda vadinama malda už bevaikes sielas. Po to prieinama prie šeimos kapų. Islame sveikintina lankyti ne tik savo mirusių artimųjų kapus, bet ir tų žmonių, pas kuriuos lankydavaisi jiems gyviems esant, o taip pat - imamų kapus“, - pasakoja Lietuvos totorių papročių žinovė F. Buinovska. Ištariant prie kapo maldos žodžius, tiek mirusiajam, tiek mizarą aplankančiam žmogui yra įskaitomi kaip geri darbai.
„Prieiname prie kapo iš dešinės pusės, dedame dešinę ranką ant kapo, ištariame pasveikinimo žodžius ir meldžiamės už mirusįjį kreipdamiesi į Alachą. Maldos metu turime pamiršti tai, kas mus kankina ir galvoti apie amžinybę. Mūsų maldose yra žodžiai apie tai, kad artimieji jau išėjo, bet ir mes kada nors prie jų prisijungsime“, - pabrėžia ponia Fatima, sakydama, kad musulmonai irgi tiki pomirtiniu gyvenimu, angelais ir gerbia ne tik Koraną, bet ir šventąsias Biblijos ir Toros knygas ir tiki, kad mesijas Jėzus Kristus ateis į Žemę Paskutinio Teismo dieną.
Legendinė Didžioji ziretė
Keturiasdešimt Totorių kaime (Pagirių seniūnija) yra keturios totorių kapinės, iš jų net trys jau uždarytos laidojimui. Į šiaurės vakarus nuo kaimo miško viduryje yra dvi senosios - dar pirmųjų totorių atsikėlimą į šias apylinkes menančios - nekropolijos. Tai - Didžioji ziretė ir Strazdo ziretė. Istorinėse kapinėse yra išlikusių XV-XVIII amžių antkapių, tarp jų - ir akmenys, ant kurių nėra jokių inskripcijų. Didžioji ziretė - tai pagal vietos gyventojus magiška vieta, iš kurios buvo pasklidusi šviesa. Apie šią vietą kadaise buvo pasakojama daug gražių legendų. Viena jų byloja, kad ant kai kurių ziretės kapų savaime atsirasdavo akmeniniai pilkapiai, o žmones, kurie sudrumsdavo mirusiųjų ramybę, ištikdavo mirtis, luošumas ar liga. Terminas „ziretė“ kilęs iš arabų kalbos žodžio „ziyarat“ ir reiškia „lankyti, aplankyti“. Didelė ziretė - tai seniausios ir didžiausios totorių kapinės šiose apylinkėse. Jų plotas - 5,5 ha. Didelė ziretė niekada nebuvo aptverta, sovietmečiu kapinėse buvo išpjauti medžiai, tad teritorija apaugo krūmais. Manoma, kad šios seniausios kapinės buvo čia įkurtos XIV-XV amžiais ir veikė iki XVIII amžiaus. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje tyrimus šioje istorinėje nekropolijoje atliko vietos imamo sūnus, žinomas publicistas Mustafa Aleksandrovič. M. Aleksandrovič rado seniausius - 1668 ir 1675 metais datuojamus - palaidojimus. Kapinių teritorijoje daugiau nei šimtas išskirtinių antkapių, įskaitant ir tuos, ant kurių išliko inskripcijos. Prieš dvejus metus tyrimus Didžiojoje ziretėje atliko ir lenkų mokslininkai Andžej (Andrzej) Drozd ir Henrik Jankovski (Henryk Jankowski).
„Ateityje norėtume atlikti šių kapinių restauravimo darbus - pakelti į žemę įaugusius antkapinius akmenis, perskaityti įrašus“, - ateities planais dalijasi F. Buinovska.
O Strazdo ziretėje (plotas - 0,4 ha) yra apie 30 antkapinių paminklų, iš jų tik penki su įrašais. Seniausias šių kapinių antkapinis paminklas datuojamas 1626 metais ir stovi ant Alahberdži dukters Aišos kapo. Vienas paskutinių pažymėtų kapų yra 1869 metais palaidotos Elžbietos Makulovič. Vėliausias palaidojimas šiose kapinėse datuojamas laikmečiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai - Rozalijos Sobolevskos kapas.
Minėta informacija yra iš prof. Ado Jakubausko, hab. dr. A. Drozdo, F. Buinovskos ir kitų tyrėjų straipsnių.
Dar vienos istorinės nebeveikiančios kapinės yra netoli vietos mečetės. Prie įvažiavimo į kaimą, kuriame šiuo metu totorių tautybės gyventojai sudaro apie ketvirtadalį jos gyventojų, yra didelės kapinės, jose laidojami mirę islamo išpažinėjai. Visas ketverias kapines šiame kaime globoja Keturiasdešimt Totorių kaimo totorių bendruomenė.
Paminklai – lauko akmenys
Tradiciniai totorių kapai turi būti apdėti akmenimis. Anot geologo dr. Jono Šečkaus, aukščiau aptartos senosios kapinės unikalios dėl to, kad jose esantiems kapams pažymėti panaudoti šioje vietoje likę dar ledynmečio epochos akmenys. Prie kai kurių kapų akmenys padėti ne tik viršugalvyje ir kojūgalyje, bet ir ant viso kapo keliomis eilėmis (eilių skaičius negali būti lyginis) sudėti mažesni (10-15 cm) skersmens) akmenys. Manoma, kad šita tradicija atkeliavo su totoriais iš tolimųjų stepių.
„Akivaizdu, kad ant mūsų mirusiųjų kapų dedami akmenys nebuvo iš kažkur atvežami. Musulmonai mano, kad mirusįjį geriausia palaidoti ten, kur jis gimė. Mums tai normalu, tačiau žmonės ne iš mūsų bendruomenės pirmą kartą lankydamiesi totorių kapinėse iš karto mato lygias kapų eiles. Pagal papročius, musulmonas turi būti palaidotas galva į Mekos - islamo religijos širdies - pusę. Todėl tos eilės yra tokios lygios. Kai kuriose eilėse dominuoja ta pati pavardė. Tai reiškia, kad ten palaidoti vienos šeimos nariai. Juk kiekvienas, net ir po mirties, nori būti prie savo artimųjų“, - apie totorių tradicijas pasakoja Keturiasdešimt Totorių kaimo gyventoja.
Kaip sako, kasmet vis sunkiau išlaikyti vietą prie mirusio artimo žmogaus. Islamas neleidžia aptverti kapų, nes pagal jį visi žmonės yra lygūs ir negalima atitverti vienų nuo kitų.
„Kapas turi būti kuklus. Mums neleidžiama įrenginėti mauzoliejų ar statyti įspūdingų antkapinių paminklų. Kapas turėtų būti šiek tiek kampu pakeltas virš žemės lygio, jį gali užželti žolė, tačiau svarbu, kad palaidojimo vieta visada būtų švari ir prižiūrėta“, - aiškina ponia Fatima.
Tačiau ne visi laikosi griežtų islamo normų ir lauko akmenis keičia išpoliruotos granito plokštės, ant kurių inskripcijos dažnai nutolusios nuo tradicinio modelio. O pagal jį už pusmėnulio ir žvaigždės, citatos iš Korano, mirusio žmogaus vardo ir pavardės, gimimo ir mirties datos, būtų ir motinos vardas.
Verta žinoti!
Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių išvakarėse labai svarbu žinoti, kad žvakes deginti musulmonų kapinėse anaiptol nėra pageidaujama. Vienintelė auka, kurią galime padėti ant mirusio totorių kilmės bičiulio ar giminaičio - gyva gėlė ir jo atminimas.
Mizaro negalima lankyti su įjungtu mobiliuoju telefonu, kad suskambęs nesutrukdytų prie kapo besimeldžiančiam asmeniui. Nepageidaujama ateiti ir su šuneliu po pažastimi, nes gyvūnams įeitis į kapines draudžiama. Tų nedidelių ribojimų gera būtų laikytis ir katalikų kapinėse, kad galėtume skirti mūsų artimiesiems išskirtinį dėmesį ir parodyti deramą pagarbą.
Musulmonų kapinėse jokiu būdu negalima lankytis sutemus. Kaip pabrėžia mūsų pašnekovė, lankyti kapus saulei nusileidus draudžiama, o šio principo nesilaikymas rodo neišprusimą ir gero auklėjimo stoką. Vyresnio amžiaus žmonės vertina tai kaip barbariškumo aktą, nes jokie šešėliai negali sudrumsti mirusiųjų ramybės.
Nuo amžių šalia mūsų - lenkų, lietuvių, rusų ar baltarusių - gyvenančių totorių tradicijos yra įdomios ir tikrai reikia jas žinoti, kad ir toliau galėtume darniai sugyventi, suprasti vienas kitą, kurti atvirą ir tolerantišką visuomenę.
(Bus daugiau)
Vilniaus krašto savaitraštis
Irena Mikulevič
Archyvo nuotr.
