Tradicinė šventė prasidėjo šv. Mišiomis, jas aukojo parapijos klebonas kun. prelatas Vaclav Volodkovič. Iškilmėse dalyvavo ir Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič, buvęs Akmenynės seniūnas Jan Miloševič, o kartu – ir ūkininkai, verslininkai ir seniūnijos gyventojai. „Džiaugiuosi, kad Akmenynės seniūnijos gyventojai – tai viena didelė ir darbšti šeima. Dėkoju visiems už aktyvumą, pagalbą ir linkiu gražios šventės“, – pradėdama atlaidus kalbėjo Akmenynės seniūnijos seniūnė Teresa Paškevič.
Šventės dalyviai vaišinosi klebono pašventinta duona ir vietos šeimininkių sutaisytomis vaišėmis. Muzikiniu renginio apipavidalinimu pasirūpino seniūnijos gyventojai Darjuš, Artur ir Evelina Rakalovičiai.
Per šv. Mišias bažnyčioje giedojo Dainų ir šokių ansamblis „Solczanie“. Po pamaldų visi susirinkusieji galėjo pasiklausyti kolektyvo koncerto. Vėliau atlaidų dalyviai susirinko prie seniūnijos pastato, ten visus atvykusius vėl pasveikino Akmenynės seniūnijos seniūnė. T. Paškevič padėkojo gyventojams už jų aktyvumą ir dalyvavimą seniūnijos gyvenime. Šventės metu įteikti padėkos raštai bendruomenės atstovams ir konkurso „Gražiausia sodyba 2021“ dalyviams.
Akmenynė žinoma nuo XVIII amžiaus. Tuomet ji priklausė Vežbovičių (Wierzbowicz) giminei. 1910-1911 metais dvaro pastatai su visa žeme tapo Helenos Reniger nuosavybe, ji juos įsigijo iš Barbaros Vanilevič ir Francišeko Chmieliovskio. Nauja savininkė buvo Vežbovičių giminės palikuonė – Wierzbowiczówna, kuri atgavo po 1863 metų sukilimo caro valdžios konfiskuotą šeimos turtą. Kaip žinoma, XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje caro administracija vykdė Lietuvos rusifikacijos politiką. Tam buvo statomos cerkvės, o katalikų bažnyčios būdavo atiduodamos stačiatikiams. Iki 1863 metų netoli Akmenynės kaimo stovėjo filijinė bažnyčia, kuri po sukilimo turėjo būti paversta cerkve, tačiau nenorėdami, kad tai atsitiktų, dvaro ir kaimo gyventojai per vieną naktį ją išardė. Lentas, kitas statybines medžiagas, įrangą susinešė į namus ir sudegino. Vietą, kur stovėjo bažnyčia, suarė ir apsėjo avižomis. Atvykęs „uriadnikas“ rado šviežiai suartą lauką.
Medinė Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia buvo pastatyta 1926-1930 metais ankstesnės – 1863 metais išardytos – bažnyčios vietoje, prižiūrint ir padedant tikinčiųjų mylimam kunigui Francišekui Tyčkovskiui. Bažnyčia vienbokštė, stačiakmpio plano, su dviem žemomis zakristijomis. Konsekracijos dieną Akmenynės parapijiečiai pėsčiomis iš Vilniaus atnešė Šv. Teresės paveikslą. Akmenynės dvaras Renigerių šeimai priklausė iki 1939 metų, kai prasidėjo jo nacionalizacija. Liudvikas Renigeris patyrė represijas ir buvo ištremtas.
Iki šiol nedidelė medinė bažnyčia yra kaimo puošmena. Bažnyčios viduje stovi kelios senus laikus menančios skulptūros ir paveikslai. Buvusio Akmenynės parapijos klebono Zdzislavo Bochniako pastangomis ir parapijiečiams padedant, Akmenynės bažnyčia buvo suremontuota ir džiugina šiandien savo atnaujinta išvaizda. Kasmet spalį – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės dieną – Akmenynėje vyksta atlaidai.
Akmenynės bažnyčia – vienas iš nedaugelio istorinių pastatų seniūnijoje. Turistų dėmesį galėtų patraukti ir Kurmelionių piliakalnis. Ant griovio apsuptos kalvos – buvusios piliavietės vietoje – rasta gynybinės pilies liekanų, keramikos šukių.
Vilniaus krašto savaitraštis
