Apie tai, kaip kunigas prelatas įgyvendindavo ganytojišką misiją ir gyvenimo pašaukimą priartinti tikinčiuosius prie Dievo, apie jo teikiamą pagalbą nuskriaustiesiems ir besikreipiantiems patarimo, apie gerumą ir pasiaukojimą rodomą sovietmečiu nukentėjusiems ir valdžios persekiojamiems kunigams kalbėjo prelegentai ir mokslininkai iš Lietuvos ir Lenkijos.

„Alkanus pamaitinti, trokštančius pagirdyti, nuogus aprengti, pakeleivius į namus priimti, kalinius sušelpti, ligonius aplankyti, numirėlius palaidoti, nemokančius pamokyti, abejojantiems patarti, nuliūdusius paguosti, pikta darančius sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusiuosius“ – visus iš katekizmo žinomus gailestingumo darbus kūnui ir sielai darydavo šviesaus atminimo kun. prelatas Juzef Obrembski. Kiekvienas pažinojęs Vilniaus krašto kunigų patriarchu laikomą prelatą pripažins, kad dvarelis, kaip juokais vadindavo jis kleboniją, buvo atviras bet kuriuo laiku, o šeimininkas maloniai priimdavo kiekvieną svečią.

Melstis ir mokyti

10-ųjų kun. prelato Juzefo Obrembskio mirties metinių minėjimą vainikavusi konferencija prasidėjo šv. Mišiomis, kurias Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje aukojo klebonas kun. Edvard Dukel. Per pamaldas melstasi už tai, kad Dievas per savo didelį gailestingumą atleistų kunigui prelatui jo nusižengimus ir – jei būtų tokia Jo valia – leistų tikintiesiems sulaukti dievobaimingo kunigo paskelbimo palaimintuoju akimirkos. Remdamasis Jėzaus žodžiais iš Evangelijos pagal Matą „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“, ragino visus atnaujinti santykį su Dievu – tokį, kokį turi vaikas su mylinčiu tėvu.

Po pamaldų tikintieji susitiko bažnyčios šventoriuje, sugiedojo „Viešpaties Angelą“ ir uždegė žvakes ant kun. J. Obrembskio kapo. Ganytojas atgulė šalia kun. Leono Žebrovskio ir kun. Liucjano Chaleckio, kuriuos globojo iki paskutinių jų dienų.

Konferenciją surengė Kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejus kartu su Angelų seserų kongregacija. Renginį globojo Vilniaus rajono savivaldybė. Konferencija vyko spalio 2 dieną – per Šv. Angelų sargų liturginį minėjimą, ilgus metus su kun. prelatu bendradarbiavusių angelų seserų patronalinę šventę.

Susitikimas vyko svetingame Tradicinių amatų centre, buvusiame Houvalto dvare. „Kelyje į gailestingumą“ – toks buvo konferencijos pavadinimas.

„Konferencija yra vienas kun. prelato Juzefo Obrembskio – šiemet birželį sukakusių – 10-ųjų mirties metinių minėjimo renginių. Dėl pandemijos susitikimas buvo nukeltas ir džiaugiamės, kad pagaliau įvyko“, – konferencijos pradžioje kalbėjo Juzefa Markevič, Kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejaus vedėja, viena konferencijos organizatorių. Pabrėžė, kad konferencijos, kaip ir visų kitų su kun. prelato asmeniu susijusių iniciatyvų, tikslas paskatinti kun. prelato Juzefo Obrembskio beatifikacijos procesą. Paragino teikti liudijimus apie kunigo prelato asmenybę ir patikino, kad muziejus veda dokumentaciją šia tema.

„Šiandieninis įvykis – tai mokslinis požiūris į kunigo prelato ganytojišką darbą, į jo asmenybę. Kaip ir į asmenis, kurie buvo susiję su kun. Prelatu J. Obrembskiu ir kurie ilgus metus buvo jo mentoriai ir kurie – tikėkimės – vedė jį iki pat beatifikacijos. Tikime tuo labai stipriai“, – pabrėžė Monika Urbanovič, Kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejaus projektų koordinatorė, viena pagrindinių šeštadienį vykusios konferencijos organizatorių.

Maišiagalos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas kun. E. Dukel palaimino susitikimo dalyvius ir pakvietė visus pažvelgti į prelato asmenybę ir su juo susijusius asmenis per konferencijos temoje įrašyto žodžio „kelyje“ prizmę: „Galbūt atrodo, kad dvasininkams lengviau patirti gailestingumą ir būti paskelbtam palaimintuoju ar šventuoju, tačiau kun. Obrembskio ir kitų su juo susijusių žmonių kelias nebuvo greitkelis ar magistralė, bet kelias su kliūtimis ir vingiais. Tegul ši konferencija suteikia mums viltį, kad galime pasiekti gailestingumą žengdami savo keliu, rodydami gailestingumą kitiems savo kelyje sutinkamiems žmonėms.“

Sudrausminti ir patarti

Konferencijo vienas iš dalyvių – Lietuvos lenkų sąjungos ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemar Tomaševski papasakojo savo liudijimą, kuris, kaip sakė, glaudžiai siejasi su Vilniaus krašto, o ypač – Maišiagalos, su kuria kun. prelatas Juzef Obrembski buvo susijęs beveik 60 metų, gyventojų pamąstymais. Kalbėjo apie tai, kaip svarbu išsaugoti didžiulį autoritetą tarp gyventojų turėjusio kun. Prelato J. Obrembskio palikimą. Pabrėžė, kad savo testamente, kurį surašė kun. Tadeuš Jasinski, kun. prelatas J. Obrembski dėl savo kuklumo ir didumo nurodė, jog negali atsirasi J. Obrembskio muziejus, o turi būti Vilniaus krašto kunigų muziejus.

„Tam tikra prasme netesėjome žodžio ir muziejus buvo pavadintas kunigo prelato Juzefo Obrembskio vardu. Tačiau manau, kad pelnytai, nes kunigas prelatas buvo Vilniaus krašto kunigų lyderis“, – sakė V. Tomaševski, pabrėždamas, kad tik dėl didelių pastangų Vilniaus rajono savivaldybei pavyko išsiderėti iš kurijos namo, kuriame gyveno kunigas prelatas, nuomos sąlygas muziejaus reikmėms.

Prisiminė ir prieš trejus metus gimusią iniciatyvą rinkti liudijimus ir medžiagą galimam kun. prelato Juzefo Obrembskio beatifikacijos procesui, kurią buvo iškėlusi grupė maišiagališkių. Pabrėžė, kad toks procesas reikalauja didelio aktyvumo visais lygmenimis, tad pakvietė visus bendradarbiauti. Pastebėjo, kad nėra paveikslo, kuriame kunigas prelatas būtų pavaizduotas jaunas. V. Tomaševski perdavė Kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejui prelato testamentą.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai atstovaujanti Seimo narė Rita Tamašunienė priminė, kad kun. Prelatas J. Obrembski savo pamoksluose daug dėmesio skirdavo Dievo Gailestingumui.

„Dažnai mums kartodavo, kad Dievo Gailestingumas beribis. Tai mums kartais trūksta pasitikėjimo juo. Sunkiais sovietmečio laikais, kai Bažnyčia buvo nustumta į paraštes, jis sugebėdavo ne tik savo žodžiais, bet ir darbais atversti žmones Dievui, kalbėdamas, koks gailestingas yra Viešpats“, – prisiminė politikė. Išreiškė viltį, kad ši konferencija padės „darbais ir žodžiais skleisti gailestingumą ne tik savo gyvenime, bet ir mūsų visuomenėje, mūsų šeimose, mūsų šalyje“.

Lankyti ir į namus priimti

Pirmąjį referatą skaitė kun. Tadeuš (Tadeusz) Krahel – teologijos daktaras, Balstogės arkivyskupijos kapitulos prelatas, su Vilniaus arkivyskupija susijusių publikacijų autorius, iškilus kunigų biografijų žinovas. Dėl sveikatos būklės negalėjo atvažiuoti į Maišiagalą, tačiau perskaitė savo referatą pavartodamas interneto ryšį. Pasakojo apie kunigą prelatą Leoną Žebrovskį, kuris mirė Maišiagaloje globojamas kun. prelato J. Obrembskio. Pabrėžė, kad tai buvo „vienas iškiliausių Vilniaus ir visos Vilniaus arkivyskupijos kunigų“. Gimė 1876 metais Švenčionių pavieto Adutiškio parapijos Pociškės kaime. Priėmęs kunigystės šventimus dirbo Vilniuje ir Gardine. 1926 metais Vilniaus metropolitas tapęs arkivyskupu Romualdas Jalbžykovskis greitai pastebėjo kun. L. Žebrovskio gebėjimus ir jau kitais metais pakvietė jį į Vilnių. Paskyrė Vilniaus arkikatedros bazilikos kapitulos kanauninku, Vilniaus arkivyskupijos teismo oficiolo pavaduotoju ir „Vilniaus arkivyskupijos žinių“ redaktoriumi.

„Kunigas Juzef Obrembski apie jį rašė: „Garsėjo kaip iškilus pamokslininkas, – pasakojo kun. T. Krahel. -Prisidėjo ir prie Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos įkūrimo – ėmėsi rengti kuriamos kongregacijos konstituciją. Sulaukęs 70 metų kun. L. Žebrovski buvo paskirtas klebonu į Turgelių parapiją, kurioje vikaru tuomet buvo kun. J. Obrembski. Buvo jau silpnos sveikatos, tad parapijos reikalus pavedė vikarui, o pats jam padėdavo kuo galėdamas.

„Kunigas J. Obrembski prisimindavo jį kaip labai tvarkingą žmogų. Ryte sukalbėdavo kunigo maldas, vėliau noveną. Šv. Mišios, Švenčiausiojo Sakramento adoracija, klausykla. Tarnystę klausykloje laikė labai svarbia kunigo pareiga ir klausydavo išpažinčių labai atidžiai, po maždaug 12 žmonių per valandą. Kasdien aukodavo Kryžiaus kelią. Po pusryčių studijuodavo teologiją ir kanonų teisę, o vakarais skaitydavo grožinę literatūrą. Henriko Senkevičiaus „Trilogiją“ buvo, sakoma, perskaitęs 19 kartų. Kas dvi savaites eidavo išpažinties. Pritardavo Dievo Gailestingumo pamaldumui, – pasakojo prelegentas iš Lenkijos. – Kun. Obrembski prisimena, kad kiek kartų įeidavo į kun. dekano kambarį, vis sakydavo: „Tai kunigas prelatas ir vėl skaito!“ ir visada būdavo tas pats atsakymas: „Matot, kas neturi savo proto, turi gyventi svetimu.“

Kun. L. Žebrovski mirė 1953 metų rugsėjo 6 dieną Maišiagaloje, ten ir buvo palaidotas. Kun. T. Krahel pasakojo, kad po staigios mirties kun. J. Obrembski parašė: „Taip baigė gyvenimą Jėzaus Kristaus garbintojas Švenčiausiame Sakramente ir Kryžiaus kelyje, pasitikėjęs Dievo Gailestingumu.“
„Mano pasisakymas – tai pagarbos ženklas jau išėjusiesiems, sunkiais karo ir sovietų okupacijos metais gražius kunigystės puslapius gražiame Vilniaus krašte užrašiusiesiems“, – sakė kun. T. Krahel, trumpai papasakojęs ir apie kitus kunigus, kurie kurį laiką buvo gyvenę Maišiagalos parapijoje kun. prelato J. Obrembskio globojami.

Paguosti ir atleisti

Kunigui prelatui Leonui Žebrovskiui skirtą referatą pristatė ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė mgr. Alicja Dacevič. Ji kalbėjo apie kunigo susirašinėjimą su pavieniais asmenimis.

„Kunigas Leon Žebrovski priėmęs sprendimą likti Vilniaus krašte argumentavo jį, be kita ko, tuo, kad negalima palikti Tėvynės bėdoje. Sakydavo, kad Lenkijoje yra pakankamai daug lenkų, o čia niekas neužstos paprasto, labai dažnai beraščio žmogaus. Kun. L. Žebrovski tikrai žinojo, kas jo laukia sovietmečio realijose. Jo pasirinkimas lėmė, kad specialiosios tarnybos, MGB – Valstybės saugumo ministerija, juo susidomėjo. Tai, kad kun. Leonas buvo sekamas, liudija ir jo byla Lietuvos ypatingajame archyve“, – pasakojo A. Dacevič ir pateikė daug kun. L. Žebrovskio laiškų fragmentų kunigams, vienuoliams Lenkijoje, paaiškindama užšifruotus vardus ir pavardes. Prelegentė papasakojo ir apie kunigo bendradarbiavimą su vadinamuoju Vilniaus šešetuku, t. y. pirmosiomis Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos narėmis, kuriomis rūpinosi kun. Mykolas Sopocka.

Sesuo dr. Ana Mroček (Anna Mroczek) iš Angelų seserų kongregacijos savo referate kalbėjo apie kongregacijos ryšius su kai kuriais Vilniaus kunigais, kartu – ir su kun. prelatu Juzefu Obrembskiu. 1931 metais šios kongregacijos seserys vienuolės buvo gavusios ūkį Turgelių parapijoje, Jenteliškių kaime. Praėjus šešeriems metams kongregacijos pastangomis pasistatė ten koplyčią, kurią aptarnaudavo kun. klebonas J. Obrembski iš per šešis kilometrus nutolusių Turgelių.

„Kunigas Obrembski po daugelio metų prisimindavo seserų tarnystę: „Seserys pelnė vietos gyventojų pasitikėjimą. Gražiai nuteikdavo jaunimą ir vyresnius dvasininkijos ir Bažnyčios atžvilgiu (...). Moralės ir švietimo lygis gerokai padidėjo. Bendros maldos, susitikimai, vakaronės ir motiniška globa, ko gero, ir šiandien yra juntama“, – pasakojo s. Ana. Pridūrė, kad kongregacijos archyve išliko 21 kun. prelato Obrembskio 1955-1994 metais rašytas proginis laiškas ir sveikinimas s. Jadvygai Menžynskai (Jadwiga Mężyńska). „Maloniai prisimenu Jenteliškes. Tai buvęs saulėtas laikas“, – rašė 1987 metais s. Jadvygai (žuvo eismo įvykyje 1995 metais). Ištrėmus seseris į Sibirą kun. prelatas J. Obrembski rūpindavosi trėmimo išvengusiomis seserimis.

S. A. Mroček Angelų seserų kongregacijos vardu perdavė Maišiagalos kunigo prelato Juzefo Obrembskio muziejui ypatingą eksponatą – kun. Prelato J. Obrembskio kun. prelatui L. Žebrovskiui pastarojo vardadienio proga įteiktą dovaną – Šv. Apaštalo Petro paveikslą su dedikacija.

Alkanus pamaitinti ir nuoskaudas nukęsti

Apie kun. prelato Juzefo Obrembskio poziciją Antrojo pasaulinio karo metais bei sovietmečiu papasakojo dr. Irena Miklaševič. Kaip pabrėžė, galvodama apie savo referato pavadinimą („Kupinas meilės artimui, gailestingumo. Kunigas prelatas Juzef Obrembski epochos fone“), prisiminė šviesaus atminimo vyskupo Juozo Tunaičio pasakymą, esą „kunigas prelatas Juzef Obrembski buvo kupinas meilės artimui, gailestingumo ir optimizmo, nuoširdžiai atsidavęs Dievo globai“.

Kunigo prelato gailestingumą artimųjų atžvilgiu, pastebint jų poreikius, kaip teigia dr. I. Miklaševič, liudija daugelio žmonių pasisakymai ir prisiminimai.

„Turgelių klebono svetingumas buvo plačiai žinomas. Ne vienas žmogus rasdavo pas jį prieglobstį ir užsiėmimą. Į sekmadienio šv. Mišias Turgelių bažnyčioje ateidavusios seserys vienuolės gaudavo klebonijoje pusryčius“, – vienos vienuolės karo laikų prisiminimus, kai J. Obrembski klebonavo Turgeliuose, pacitavo dr. I. Miklaševič. Pacitavo ir vilniečio, buvusio Armijos Krajovos kario Stanislavo Pozniako karo laikų prisiminimus. Jis sakė, kad kun. J. Obrembski „kiekvienam atverdavo širdį ir sielą“, o kai Armijai Krajovai užimant Turgelius buvo sužeistas lietuvių policininkas iš vietos posto, kun. Juzef liepė paimti jį į kleboniją, sutvarstyti žaizdas, o po to jį paleido.

Dr. I. Miklaševič atkreipė dėmesį į tai, kad kun. J. Obrembski padėdavo ne tik dvasininkams, ką anksčiau minėjo kiti prelegentai, bet ir kitiems žmonėms, pvz., parūpino globą sunkiai sirgusiai bažnyčios valytojai iki pat jos gyvenimo pabaigos. Kunigas rūpindavosi ir jaunimu.

„Prelatas rūpindavosi jo dvasine būkle, pabardavo už neveiklumą, ragino ką nors daryti, organizuodavo susitikimus jaunimui, diskusijas istorijos ir literatūros klausimais, kurie neretai užsitęsdavo iki vidurnakčio. Tai – svarbus prelato asmenybės aspektas“, – pastebėjo prelegentė pacitavusi Valerijos Adomaitis liudijimą.

Pabrėžė, kad kun. J. Obrembski, kaip ir dauguma kunigų, sovietmečiu buvo sekamas saugumo tarnybų. Jį skųsdavo ir vietos agentai iš jo aplinkos, ir Lenkijos liaudies respublikos saugumas (per iš Lenkijos atvykdavusius kunigus). Nepaisydamas grėsmės kunigas nieko nebijojo ir „darė savo“.

„Kai kalbėdavausi su juo jam dar gyvam esant ir klausdavau, ką įtardavo šnipinėjant, tai nieko nekaltindavo. Tai liudijo jo gailestingumo kupiną gyvenimą, – pabrėžė dr. I. Miklaševič. Ir pridūrė – Beatifikacijos proceso metu, jeigu toks būtų, manau šių žmonių liudijimai būtų patikimi ir liudytų meilės ir gailestingumo kupiną gyvenimą, kaip parašė vyskupas Tunaitis.“

* * *
Visi susidomėjusieji kunigo prelato gyvenimu ir asmenybe gali peržiūrėti konferenciją Facebooke – portalo L24.lt dėka tiesioginę transliaciją iš konferencijos stebėjo 400 žiūrovų. Be to, organizatoriai pranešė, kad bus išleistas ir leidinys su konferencijos medžiaga. Projektas buvo finansuojamas Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Pirmininko kanceliarijos lėšomis pagal 2021 m. konkursą „Polonija ir lenkai užsienyje 2021“ per fondą „Parama lenkams Rytuose“.

Mokslinę konferenciją lydėjo Dūkštų pradinės mokyklos, Maišiagalos kun. Juzefo Obrembskio gimnazijos, Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijos ir Vilniaus Juzefo Ignacijaus Kraševskio gimnazijos mokinių piešinių paroda. Tai buvusios s. Helenos Majevskos, Šv. Jono Pauliaus II ir kun. Juzefo Obrembskio tekstų apie gailestingumą interpretacijos. Piešinių parodą koordinavo dailės mokytoja Irena Žygis ir tikybos mokytoja s. Rita Gvazdaitytė. Sesuo Rita įdėjo daug širdies ir pastangų, kad konferencija įvyktų, padėdavo patarimais rengdama diskusijas. Juk Angelų seserų kongregacijos liudijimas apie bendradarbiavimą su kunigu prelatu J. Obrembskiu, jo dvasinį rūpinimąsi šios kongregacijos seserimis vienuolėmis atveria mums ne vieną Bažnyčios veiklos Vilniaus krašte puslapį sovietmečio persekiojimų metais. Per šv. Mišias ir konferencijos metu giedojo parapijos choras „Moderato“ iš Maišiagalos (vadovė Violeta Leonovič). Kiekvienas, kas bent kartą aplankė Maišiagalos dvarelio šeimininką žino ir patvirtins, kad niekada iš jo neišėjo nepavaišintas. Šviesaus atminimo kun. prelatas J. Obrembski visada stengdavosi visus pavaišinti. Vaikai per slapčia vykdavusias choro repeticijas gaudavo saldainių (sovietmečiu šį skanėstą anaiptol ne visi galėdavo gauti savo namuose), jaunimui įteikdavo dovanėlių-staigmenų, kurių per kažkokį stebuklą gaudavo Lenkijoje. Konferencijos organizatoriai negalėjo neįgyvendinti šio dievobaimingo ganytojo patarimo: per kavos pertraukėlę konferencijos dalyviai vaišinosi gardžiu pyragu, kuriuo pasirūpino asociacija „Maišiagalos bendruomenės centras“.

Vilniaus krašto savaitraštis
Teresa Vorobej

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
•