„Ši tradicija tikrai gyva iki šių dienų: visą gegužės mėnesį kaimeliuose susirenka prie koplytėlių žmonės vakarais ir gieda. Giedama kartais ir gatvėse, pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarijoje, ar netgi pas žmones namuose“, – apie pamaldas, skirtas Švč. Mergelės Marijos pagarbinimui, pasakoja gidas Bronius Kleinauskas.
Tradiciją įvedė Motiejus Valančius
Gegužinės pasaulyje giedotos dar XII a., o į Lietuvą jos atkeliavo XIX a. vid. „Gegužinės pamaldas į Lietuvą, o pirmiausiai – į Žemaitiją, atnešė tuometinis žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jis šia tradicija susižavėjo ir nusprendė paskirti vieną mėnesį Marijos garbinimui“, – pasakoja B. Kleinauskas.
Gegužinės dar vadinamos „mojavomis“ – gidas spėja, kad nuo rusiško gegužės mėnesio pavadinimo „maj“. „Kadangi tuomet buvo spaudos draudimo laikotarpis ir lietuvių kalba nebuvo propaguojama, tai galbūt ir pamaldos dėl pavadintos pagal rusišką žodį“, – spėja jis.
Pradėtos giedoti Žemaitijoje apie 1853 m., tik vėliau pamaldos išplito ir po visą Lietuvą: Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos 1884 metais.
Proga susiburti ir pabendrauti
Griežtos eigos gegužinių pamaldos neturi, tačiau tradiciškai per jas giedama Švč. Mergelės Marijos litanija, giesmė „Sveika Marija”. Kitos giesmės – tiesiog tokios, kokias žmonės moka ir nori giedoti. „Po giedojimo neretai pasiliekama pabendrauti, išgerti arbatos – giesmės yra tiesiog proga susiburti ir pabendrauti“,– pasakoja pašnekovas.
Senovės Lietuvoje gegužinės pamaldos buvo laikomos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių ar tiesiog namuose. Kaip pasakoja B. Kleinauskas, tai išlikę iki šiol – žmonės tiesiog susitaria, kur ir kelintą vakare susitiks. „Prieš prasidedant gegužės mėnesiui klebonas visad primena organizuotis, burtis, ir pats kunigas važiuoja per kaimus sudalyvauti pamaldose“, – sako jis.
Tradiciškai gegužinės pamaldoms visad renkamasi vakare – tokia tvarka likusi dar nuo senųjų laikų, kai kaimo žmonės vakarais rinkdavosi jau nudirbę dienos darbus, pasakojama pranešime spaudai.
Gegužinės pamaldos – Marijos kulto dalis
Žemaitijoje paplitusios ir iki šių dienų gyvuojančios gegužinės pamaldos yra viena iš Mergelės Marijos kulto apraiškų Lietuvoje. Dievo Motinos garbinimo ištakos siekia dar V a. Rytus, kuomet Egipto krikščionys Kiahc (gruodžio) mėnesį, savo klimatu atitinkantį mūsų kraštų gegužės mėnesį, buvo paskyrę ypatingai Marijos garbei. Bizantijos imperijos graikai Mariją ypatingai garbindavo rugpjūčio mėn., iš čia iki šių dienų išlikusi ir švenčiama Žolinė – Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė. Vakarų Bažnyčioje gegužinės pamaldas 1815 m. paskelbė popiežius Pijus VII.
Gidas B. Kleinauskas Marijos kultą Žemaitijoje sieja ir su čia pastatytu Kryžiaus keliu. „Kadangi Žemaičių Kalvarija yra garsi Kristaus Kančios keliu, pastatytu dar XVII a. pagal Jeruzalės pavyzdį, ir jame suteikiama reikšmė nukryžiavimui, tai šioje istorijoje svarbus ir Kristaus motinos vaidmuo. Galbūt todėl norėta Mergelei Marijai daugiau reikšmės suteikti įvedant gegužinių pamaldas“, – spėja jis.
Gidas primena, jog Žemaičių Kalvarijoje yra ir daugiau Mergelės Marijos garbinimo apraiškų – jos vardu pavadinta miestelio bazilika, o bažnyčios centrinėje navoje yra jai skirtas paveikslas, atvežtas iš Romos. Taigi Marijos kultas atėjęs į Lietuvą kur kas anksčiau, nei buvo pradėtos organizuoti gegužinės pamaldos.
Iki šių dienų išlikusią pamaldų tradiciją gidas taip pat sieja su M. Valančiumi. „Kadangi Motiejus Valančius yra mūsų Žemaičių Kalvarijos žmogus, čia baigė gimnaziją, gal ir jo to patarimo giedoti iki šių dienų žmonės laikosi, renkasi ir gieda“, – sako jis.
Išgirsti gegužines paprastam žmogui nėra sudėtinga: pakanka gegužės vakarą užsukti į Žemaitijos kaimelį – Degučius, Užbradumę, Šarnelę, Bertulius ar kitus – B. Kleinauskas tikina, jog giedančiųjų ten tikrai rasite.
