Šį kartą dėl karantino tradicinio pėsčiųjų žygio iš Turgelių į Maišiagalą dalyviai sėdo ant dviračių ir vietoj trijų dienų pėsčiomis trasą įveikė per dieną. Organizatoriai - Vilniaus rajono savivaldybė kartu su mere Marija Rekst - suplanavo trasą per Rudaminą, Naująją Vilnią, Nemenčinę, Pikeliškes, Karvį ir iš tos pusės pasiekė Maišiagalą. Pakeliui šių gyvenviečių bažnyčiose piligrimai sustoję sukalbėdavo rožinio IV dalies Garbės slėpinius - po vieną slėpinį kiekvienoje atokvėpio stotelėje.  

„Džiaugiuosi, kad esate ir kad važiuojate. Norime mūsų gyvenime puoselėti ir skleisti krikščioniškas tradicijas ir vertybes. Aš asmeniškai meldžiuosi už jaunimą, kuris šiemet, deja, negali dalyvauti piligriminiame žygyje. Šia būtent intencija ir išsirengsiu į šią kelionę“, - prieš pradėdama piligriminį žygį Turgeliuose kalbėjo merė M. Rekst. Dėkojo taip pat visiems, kurie rūpinosi šio piligriminio žygio organizavimu.

Už Vilniaus rajono jaunimą

Per savo ilgą gyvenimą kunigas prelatas Juzef Obrembski ganytojišką darbą dirbo dviejose Vilniaus krašto parapijose - Turgelių ir Maišiagalos. Taigi tarsi automatiškai buvo nubrėžta piligriminio žygio trasa. Jame dažniausiai dalyvauja Vilniaus rajono mokyklų jaunimas. Kai kurie mokiniai - ypač mėgstantys piligriminius žygius pėsčiomis - dalyvauja ir Gailestingumo žygyje nuo Eišiškių iki Aušros Vartų, kuris šiemet minės savo 30-mečio sukaktį ir yra visų Vilniaus krašte rengiamų piligriminių žygių „vyriausias brolis“. Šiemet už mokinius per „rekolekcijas ant dviračių“, be kita ko, meldėsi Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, švietimo ir kultūros įstaigų darbuotojai.

Piligrimai išsirengė į žygį sekmadienį, birželio 7 dieną, po pamaldų Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Šv. Mišias aukojęs parapijos klebonas kun. Jan Mackevič meldėsi už piligriminio žygio dalyvius - kad stiprėtų jų tikėjimas, viltis ir meilė, prašydamas jiems Dievo malonių ir Švč. Mergelės Marijos globos.

Šiemet trasą sudarė 100 kilometrų, siekiant kartu pagerbti šv. Jono Pauliaus II šimtąsias gimimo metines. Kadangi toli gražu ne kiekvienas yra fiziškai pasirengęs įveikti tokį atstumą, todėl galima buvo važiuoti tiek kilometrų, kiek turėdavai jėgų. Sunkesnius ruožus galima buvo įveikti autobusu, kuris lydėjo piligriminio žygio dalyvius.

Piligriminis žygis - puikus dalykas

Atokvėpio stotelėse piligrimus pasitikdavo vietos gyventojai, seniūnijų atstovai, paruošę piligrimams vaišių ir vandens. Bažnyčiose - Turgelių, Rudaminos, Naujosios Vilnios, Nemenčinės ir Maišiagalos - žygio dalyviai sukalbėdavo po vieną rožinio slėpinį, kartu apmąstydami popiežiaus lenko mokymą. Nemenčinės parapijos klebonas kun. Arūnas Kesilis palaimino piligriminio žygio dalyvius šv. Jono Pauliaus II relikvija. Čia piligrimai sukalbėjo ir Dievo gailestingumo vainikėlį. Pastiprinimas žygeiviams buvo paruoštas Rudaminoje, Egliškėse  (čia šv. Jono Boskio bažnyčioje jiems buvo pataisyti gardūs pietūs), Nemenčinėje, Pikeliškėse (prie maršalkos Juzefo Pilsudskio dvarelio), Maišiagaloje.

„Kiekvienas mūsų važiuoja su tam tikra intencija, kuri suteikia motyvacijos, o kartu - ir jėgų. Pernai ėjau pėsčiomis ir lygindama abiejų žygių formas turiu pripažinti, kad einant pėsčiomis turi daugiau dvasinio pasitenkinimo. Mat tuomet kelyje tave lydi malda, giesmės, kunigo konferencijos. O važiuojant dviračiu reikia įdėti daugiau pastangų ir kartais galvoji vien apie tai, kaip pasiekti etapo pabaigą“, - prisipažino Violeta Purpurovič iš rajono Švietimo skyriaus.

Dorota ir Ježy Levko iš Mostiškių bei Marek Tomaševič iš Kalvelių - įgudę dviračių žygiuose, nes yra įveikę daug kilometrų keliaudami su harceriais ir kun. Darjušu Stančiku - globojo grupę viso žygio metu.

„Važiuodama su nostalgija prisiminiau septynis tarptautinius dviračių žygius, kuriuose esu dalyvavusi. Šiandien, tiesa, buvo vos viena diena, tačiau atnešė daug įspūdžių, apmąstymų, maldos, pokalbių. Tai piligriminiai žygiai davė man nuostabius draugus, neįkainojamas gyvenimo pamokas. Nepatogumai, kurie lydi kiekvieną piligriminį žygį, leisdavo man pamatyti tikrą kitų žmonių veidą. Piligriminiai žygiai - tai Dievo sumanymas, kurį nuoširdžiai patariu patirti“, - prisipažino Dorota Levko.

Motyvuoti save

Savo ruožtu harceris Marek Tomaševič prisipažino, kad dviračiu apvažiavo kone pusę pasaulio. Mėgsta piligriminius žygius ir labai stengiasi populiarinti šią tradiciją. Be kita ko, rūpinasi, kad nenustotų gyvuoti kasmet rengiamas piligriminis žygis pėsčiomis iš Šumsko į Aušros Vartus, kuris kasmet - jau 27 metus - vyksta rugsėjo pradžioje.

„Kelis kartus, būdavo, ėjau vienas, o vėliau - su žmona. Dabar mūsų ir vėl susirenka apie 30 žmonių“, - kalbėjo M. Tomaševič ir prisipažino, kad šį savo piligriminį žygį skiria savo šeimos, kuri netrukus pagausės, intencija. Atokvėpio stotelėse Mareko laukdavo žmona, kuriai, kaip pati prisipažino, irgi persidavė piligrimystės džiaugsmas, nors šįkart negalėjo tiesiogiai dalyvauti kelyje vykstančiose rekolekcijose.

Avižienių vaikų lopšelio-darželio direktoriaus pavaduotoja Alicija Segen į piligriminį žygį išsirengė kartu su vyru Vladislavu. Abu, nors pavargę, prisipažino, kad verta buvo įsitraukti į tokią maldos kelionę. Bendra malda sustojimų metu, jų nuomone, suteikdavo jėgų, o nuovargį visada galima skirti šeimos, vaikų ir jaunimo, o taip pat - asmenine intencija, dėl kurios ir buvo išsiruošta į piligriminį žygį.

Panašiai pastebėjo ir Vilniaus rajono savivaldybės sporto mokyklos direktorius Marian Kačanovski. Prisijungė prie piligrimų su 19 jo vadovaujamos mokyklos auklėtinių ir darbuotojų. Jaunimas įveikė trasą nuo Turgelių iki Nemenčinės. Į klausimą, kaip sekėsi važiuoti sportininkams, direktorius atsakė, kad nesunkiai, nes jo auklėtiniai yra treniruoti.

„Sunkiausia visada motyvuoti save. Jei įveiksi šį slenkstį, tuomet pavyks įveikti visus sunkumus“, - kalbėjo M. Kačanovski. Derėtų pabrėžti, kad Vilniaus rajono sportininkai ne kartą dalyvavo piligriminiame žygyje kun. Prelato Juzefo Obremsbkio pėdomis, paskutinę dieną prisijungdami dviračiais prie pėsčiomis einančių piligriminio žygio dalyvių. 

Išskirtinė diena

Šiemet piligriminis žygis vyko išskirtinę dieną - kai Lietuvoje minima Tėvo diena. Daug piligrimavusiųjų - tėveliai, kurie savo žygio sunkumus skyrė savo vaikų intencija.

„Šiandien ryte mano vaikai pasveikino mane su Tėvo diena. Pasakiau jiems, kad piligriminio žygio metu įveiksiu dviračiu 100 kilometrų. Šis skaičius padarė jiems didelį įspūdį. Jautė pasididžiavimą savo tėčiu… Šis piligriminis žygis man iš dangaus atsiųsta savotiška dovana Tėvo dienos proga, nes tikiu, kad galiu išprašyti reikalingų malonių mano šeimai“, - neslėpdamas džiaugsmo jau baigęs kelionę kalbėjo Vilniaus rajono vicemeras Robert Komarovski.

Maišiagaloje, kaip ir kunigo prelato Juzefo Obrembskio gyvenimo metais, dvarelyje vėl buvo daug žmonių. Nors šįkart ne per jo vardadienį, o per jo gimimo dangui metines.

Maišiagalos parapijos klebonas kun. Vitold Michalovski kartu su parapijiečiais pasitiko piligrimus prie bažnyčios ir apšlakstė juos švęstu vandeniu. Po maldos bažnyčioje visi nuvyko prie kunigo prelato kapo, meldėsi dėkodami Dievui už jo gyvenimo ir asmenybės dovaną bei tikėjimo liudijimą.

Piligrimus pasitiko ir už įveiktą piligriminį triūsą dėkojo Lietuvos vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė, kuri privačiai yra Maišiagalos parapijietė ir tam tikra prasme kunigo prelato auklėtinė. „Džiaugiuosi, kad šiemet, nors ir kiek kitaip nei visada, pavyko organizuoti piligriminį žygį, kad esant geram orui įveikėte šią trasą ir kad vėl susitikote pas kunigą prelatą“, - sakė ministrė.

Dvarelio kiemelyje piligrimų laukė vaišės - šviesaus atminimo kunigas prelatas visada kartodavo ir rūpindavosi, kad būtų pavaišinti visi pas jį atvykę svečiai. Prie jo paminklo buvo įrengta lauko paroda - eksponuojamose nuotraukose įamžintos ankstesnių piligriminių žygių akimirkos.

„Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi arų sparnais, - nepavargs bėgdami, nepails eidami“ (Iz 40,31) - per kiekvieną piligriminį žygį dainuojamus Izaijo knygos žodžius atkartojančią dainą piligrimai atliko baigę savo piligriminę kelionę tikėdami, kad jų triūsas Viešpaties garbei duos gerų vaisių asmeniniame, šeimos ir visuomeniniame gyvenime.

Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis