Karantinas sutrikdė įvairius planus – tarp to ir Grigiškių bažnyčios konsekracijos. Planuota ją surengti IV Velykų – Gerojo Ganytojo – sekmadienį, tačiau iškilmės perkeltos nenustatytam laikui. Po dviejų kovos su koronavirusu mėnesių visi žino vieną – nieko pastovaus šiame pasaulyje nėra.
Tačiau gyvenimas Grigiškių bažnyčioje pamažu grįžta į normą: per šv. Mišias darbo dienomis ir šeštadieniais joje susirenka po keliolika tikinčiųjų. Daugiausia tai tie, kurie buvo užrašę šv. Mišių intencijas. Laikydamiesi saugumo principų visi išlaiko nustatytą dvejų metrų tarpusavio atstumą ir, ko gero, laukia laikų, kai viskas grįš kaip buvę, bažnyčios bus pilnos žmonių, kurie po pasibaigusių pamaldų neskubėdami grįš namo...
Pradžia
Kristaus Paaukojimo šventė, 1992 metų vasario 2-oji – toji diena davė pradžią parapijai. Lentvario parapijos klebonas kunigas Vytautas Rudis pašventino tuomet kryžių Vilniaus ir Mokyklos gatvių sankryžoje Grigiškėse. Netrukus, nes jau birželį, Kultūros namuose skiriamos patalpos laikinai koplyčiai. Vietos gyventojai labai įsitraukia į parapijos gyvenimo kūrimą.
Tuometinis Lietuvos lenkų sąjungos Grigiškių poskyrio pirmininkas, Lietuvos katalikų draugijos pirmininko pavaduotojas Leonard Klimovič imasi maldos iniciatyvos per Marijos užtarimą (kuriama pasauliečių draugija „Marijos legionas“). Prie koplyčios, kuri veikia kaip Lentvario parapijos filialas, pradeda rinktis vaikai ir jaunimas, choristai. Tarp jų yra ir Eugenjuš Borkovski, dabartinis vargonininkas. Jau metų pabaigoje Grigiškėse (tuomet ši gyvenvietė nepriklausė Vilniui) įsteigiama Šv. Dvasios parapija, o pirmuoju jos klebonu tampa kun. Edvardas Minkevičius.
Naujasis ganytojas pradeda statyti koplyčią, kurios projektas apima ir parapijos namus bei laidojimo namus. Šios patalpos iki šiol tarnauja tikintiesiems ir ten dirbantiems kunigams ir seserims vienuolėms. Tuometinis Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis konsekravo naują koplyčią per 1995 metų Kalėdas. Kaip maldos namai tarnavo tikintiesiems iki pat praėjusių metų Kalėdų, kai pirmą kartą tikintieji susitiko naujoje bažnyčioje per Piemenėlių šv. Mišias.
Žmonės
1997 metais padėti dirbant ganytojišką darbą į Grigiškes atvyko seserys eucharistietės (Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių Seserų kongregacija). Per 23 metus darbo šioje parapijoje, taip pat ir mokant tikybos mokykloje, dirbo: s. Irena Kudina, s. Nijola Mazur, s. Alesia Levdaska, s. Anna Dudkievič, s. Viktorija Butrimovič ir s. Lucija Kratkovska. S. Viktorija i s. Lucija iki šiandien padeda parapijoje organizuoti katechezę, atlieka kitus darbus ir moko religijos lenkų-rusų ir lietuvių gimnazijose.
Kiti Grigiškėse dirbę klebonai – kun. Jan Matusevič ir kun. Raimundas Macidulskas. Šiandien šį ganytojišką darbą atlieka kun. Andžej Andžejevski, kuris čia dirba jau 10 metų ir tai jam teko prižiūrėti bažnyčios statybą.
– 2016 metų vasaros pradžioje pradėjome bažnyčios statybą. Spalio pradžioje vyko didelės kertinio akmens padėjimo iškilmės. Beje, šį kertinį akmenį pašventino popiežius Pranciškus Jasna Guroje jo viešnagės Lenkijoje metu, – pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ pasakoja kun. klebonas A. Andžejevski, pabrėždamas, kad iškilmėse, be kita ko, dalyvavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, architektai, statybos fundatoriai ir minios tikinčiųjų.
Pagrindiniai bažnyčios statybos rėmėjai: bendrovės „Grigeo“, „Jurgena („Gariūnų verslo parkas“), ORLEN Lietuva, „Alanta“ ir pavieniai aukotojai – Raimondas Karpavičius, Jonas Viesulas, Vanda Pigagienė. Projektą rengę architektai – Kęstutis Pempė, Emilis Petkevičius, Eugenija Dedok.
Kunigas sako, kad jį džiugina parapijiečių atvirumas ir, kaip pažymi, kiekviena auka – nuo tos didžiausios iki pat mažiausiosios – padėjo pastatyti bažnyčią, kuri tarnaus Grigiškių gyventojų kartoms. Prieš metus padėti dirbti ganytojišką darbą šioje parapijoje buvo paskirtas kun. Francišek Jusiel. Vilniaus arkivyskupijos Bažnytiniame teisme dirbantis kunigas padeda ir Grigiškių parapijoje.
Veikla
Klebonas dvasine globa yra apgaubęs 8-9 tūkstančius tikinčiųjų. Kunigo kasdienybė – tai be kasdien aukojamų šv. Mišių ir išpažinčių klausymas, krikštynos, santuokos ir laidotuvės. Iki karantino naujoje bažnyčioje ištikimybę vienas kitam jau spėjo pažadėti viena jaunavedžių poras, įvyko keletas krikštynų.
Ištikimos savo pašaukimui seserys eucharistietės rūpinasi pirmiausia katechizacija – tiek mokykloje, tiek parapijoje (ruošia vaikus ir jaunimą Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo Sakramentui). Globoja patarnautojus ir organizuoja popamokinius užsiėmimus, t. y. veda savotišką dienos centrą vaikams ir jaunimui.
„Sesuo Viktorija vadovauja scholai, moko vaikus groti gitara. Be to, organizuojame jaunimui laiką tokiu būdu, kad kažko išmoktų, kad jaustų malonumą susitikdami bendraamžių grupėje“, – sako s. Lucija Kratkovska. Vaikų šiemet pagaminti darbai buvo iškeliavę į Kaziuko mugę. Gauti pinigai bus skirti atostogoms. Jau penktus metus iš eilės parapijos gyvenime aktyviai dalyvaujantiems vaikams ir jaunimui seserys vienuolės kartu su kunigu organizuoja atostogas su Dievu. „Išvažiuoja mūsų apie 45 žmonės – vaikai su tėvais. Pastaruoju laiku dažniausiai išsiruošiame prie Baltijos jūros, tačiau kartą buvome ir Zakopanėje, kartą prie jūros Lenkijoje. Stengiamės, kad tas laikas būtų skirtas ir bendrai maldai, susikaupimui, rekolekcijoms, o ne tik atostogų atrakcijoms“, – aiškina s. Lucija.
„Tokios akcijos kaip mugės ir kiti visuomeniniai renginiai padeda mums paremti ruošiantis išvykoms vaikus iš mažiau pasiturinčių šeimų“, – priduria klebonas ir pabrėžia, kad parapijos teritorijoje gyvena daug stačiatikių Bažnyčiai priklausančių žmonių. „Kai kurie jų, o ypač tie, kurie yra iš mišrių – katalikų-stačiatikių – šeimų arba yra vyresnio amžiaus ir jiems sunku nuvažiuoti į cerkvę mieste, ateina pasimelsti pas mus.
Dekanatas
Šiandien Grigiškių parapija, kaip ir visas mikrorajonas, priklauso sostinei, todėl Vilniuje yra dvi Šv. Dvasios parapijos. Klebonas pažymi, kad sostinės savivaldybė padėjo sutvarkyti bažnyčios šventorių ir vietos parką netoli bažnyčios. Čia turėtų atsirasti vaikų žaidimų aikštelė, aikštelė sportui, bus įrengti takeliai, pastatyti suoleliai. Arkivyskupijoje liko buvęs administracinis suskirstymas ir parapija liko Trakų dekanate. Atstumų atžvilgiu skirtumas mažas – iki Trakų yra kiek daugiau nei 12 kilometrų, iki sostinės Lazdynų mikrorajono – maždaug tiek pat.
„Sunku aprašyti dėkingumą, kurį pajuto parapijiečiai, per Kūčias peržengę bažnyčios slenkstį... Kunigo klebono A. Andžejevskio pastangomis bažnyčia tiesiog išaugo gyvenvietės centre. Daug jėgų ir sveikatos įdėjo į šią statybą. Dažnai matydavome kunigą pavargusį, susirūpinusį ir net liūdną. Juk tai nemenkas darbas. Ir šiandien turime jaukią bažnyčią ir esame labai dėkingi klebonui“, – pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ kalbėjo parapijietė Kristina Zenkevič ir pabrėžė, kad tikisi, jog atidėtos iškilmės netrukus įvyks. „Tačiau svarbiausia, kad grįžtume į paprastą kasdienybę, kai galima susikaupus dalyvauti šv. Mišiose, pasimelsti už artimuosius, bažnyčios iniciatorių ir fundatorių sveikatą.
Vieta
Jai pritaria ir Andžej Lukaševič, kuris jau ne vienus metus patarnauja parapijoje. „Mano šeima jau daug metų dalyvauja parapijos gyvenime. Prisimenu, kaip tėvai, šviesaus atminimo Teresa ir Viktor, padėjo statyti koplyčią. Mane ir brolį Antonį įtraukė į pagalbą kunigui prie altoriaus. Mano santuoka buvo Vilniaus Visų Šventųjų parapijoje, nes mūsų bažnyčia dar buvo nepastatyta, o žmona Katažyna būtinai norėjo, kad santuoka būtų sudaryta bažnyčioje, juk taip – iškilmingiau. Tačiau juk metines ir jubiliejus galime jau švęsti mūsų parapijoje ir savo bažnyčioje“, – savo pastebėjimais dalijosi ponas Andžej ir tikisi susilaukęs savo vaikų įtraukti juos į patarnavimus – arba kaip ministrantus, arba giedoti scholoje.
Bažnyčios vidus didelis ir šviesus. Tikintieji gali taip pat melstis chore – balkonas buvo suprojektuotas taip, kad gali sutalpinti ne tik choristus ir vargonninką. Akyla akis pastebės ir jau paruoštus konsekracinius kryžius. Šie simboliai ant bažnyčios sienų įrengiami tose vietose, kur vyskupas pateps juos Šv. Krizmos aliejumi. Kol kas jie laukia to Dievo antspaudo, kuris visiems laikams patvirtins, kad tai yra Viešpaties ypatingai parinkta vieta – susitikimo, atleidimo vieta, vieta, kur dangus susitinka su žeme.
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis
