Studentai iš Varšuvos kasmet rengiamų praktinių užsiėmimų metu atliko vienuolyno inventorizaciją. Ant popieriaus masteliu 1:50 perkėlė dabartinę jo būklę pažymėdami plane pastato konstrukciją, jo puošybos elementus, atbrailas, fasado pažeidimus, vienuolyno sodą, arkas ir galerijas. Įdomu, kad piešiniuose pažymėtos net vietos su nutrupėjusiu tinku. Studentai atliko darbus akyliai vadovaujami savo profesorių: Varšuvos politechnikos Architektūros fakulteto Lenkijos architektūros katedros vadovės, habilituotos inžinerijos daktarės, architektės Malgožatos Rozbickos (Małgorzata Rozbicka) ir tos pačios katedros darbuotojo, inžinerijos daktaro architekto Voicecho Vulkovskio (Wojciech Wółkowski). Praktiniai užsiėmimai buvo iš dalies finansuojami iš Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos lėšų.

Preciziški matavimai

„Visa mūsų ekipa buvo suskirstyta į 5 grupes, kurių kiekviena gavo atskirą užduotį. Vieni daro pirmojo aukšto projekciją, kiti - antrojo aukšto, arba užsiima fasadu ar pjūviu“, - aiškina studentės Natalija Pestžynska (Natalia Piestrzyńska), Magdalena Balcežak (Balcerzak), Violeta Januško (Wioletta Januszko), Aleksandra Venclav (Więcław), paaiškindamos, kad projekcijos - tai tikslus pastato perkėlimas į planą masteliu 1:50. Studentų darbo rezultatas - penki daugiau nei dviejų metrų planai.

Priduria, kad jų darbas - visų pirma viską išmatuoti ir apskaičiuoti, o po to - nupiešti.

„Nemanėme, kad tai toks didžiulis pastatas,. Todėl daug laiko skiriame, kad kuo tiksliau galėtume viską išmatuoti“, - dalijosi įspūdžiai studentės, aiškindamos, kad dirba su lazeriniu tolimačiu, niveliatoriumi, kuriuo patikrinamas horizontalums ir vertikalumas. Viena grupė darė poligoną, t. y. tinklelį taškų, nuo kurių buvo daromi matavimai. Paaiškėjo, kad tiksliau galima išmatuoti matuokliu nei elektroniniu prietaisu. Piešinius studentai darė ranka, ne kompiuteriu. Paaiškino, kad net šiuolaikiškiausios kompiuterinės programos neatstos žmogaus akių ir rankų preciziškumo. „Mūsų darbus galima perkelti į kompiuterį, kad turėtume skaitmeninę grafiką, tačiau po pirmųjų mokslo metų ranka darytas piešinys moko kantrybės ir matavimų tikslumo“, - pabrėžia pašnekovės patikindamos, kad dabar joms svarbiau išmokti pačios inventorizacijos nei kompiuterinių programų. Po atliktų tikslių išmatavimų paaiškėjo, kad kvadrato formos vienuolyno sodas anaiptol ne kvadratinis.

Per dvi praktikos savaities buvo laiko ir pasigrožėti Vilniumi. Studentai detaliai apžiūrėjo Vilniaus senamiestį, užeidavo į kiekvieną bažnyčią, nes juk būsimus architektus domina kiekviena istorinių pastatų atbraila.

Vertingi studentų piešiniai

Architektūros studentų praktinių užsiėmimų - matavimo pratybų - tikslas yra išmatuoti kokį nors istorinį objektą. Daugiau nei dvidešimt metų Varšuvos politechnikos pirmo ar antro kurso studentai dalyvauja panašiuose užsiėmimuose. Vasarą važiuoja atlikti matavimų kurio nors istorinio pastato Lenkijoje ar už jos ribų.

„Studentai mokosi, kaip išmatuoti pastatą, gilinasi į tai, iš ko buvo pastatytas, kaip sukonstruotas, tobulina piešimą, kad kuo tiksliai galėtų atvaizduoti jį plane. Renkamės įvairius objektus. Pavyzdžiui, per daugiau nei dvidešimt metų buvo išmatuota visa Varšuva. Be to, stengiamės rinktis pastatus pagal jų naudingumą moksliniam ir restauravimo darbui, arba svarbą, pavyzdžiui, dailės istorijos požiūriu. Kartais mus kviečia parapijų klebonai. Vilniaus atveju papildomą finansavimą skyrė Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija. Ji ir pasiūlė mūsų aukštajai mokyklai šį objektą“, - darbo detales atskleidė studentų praktikos globėjai M. Rozbicka ir V. Vulkovski.

Istorinių pastatų - ar sakralinių, ar kitos paskirties - savininkų užsakymu Varšuvos politechnikos studentai atlieka panašias inventorizacijas. Daro tai dažnai už maistą ir nakvynę. Pabaigus darbą savininkui perduodama kopija, o originalas keliauja į aukštosios mokyklos archyvą. Dominikonų vienuolyno inventorizacijos kopijas gaus: Vilniaus Šv. Dvasios parapijos klebonas, Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija ir Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.

Kaip teigia visi dėstytojai, užsienyje esančių objektų, o ypač - buvusiose Lenkijos pakraščių teritorijose, matavimo praktika paplitusi ir dažnai susijusi su minėtos ministerijos planais. Studentai, be kita ko, jau yra išmatavę kai kuriuos objektus Kaune. „Daug priklauso nuo mūsų mokslinio susidomėjimo, nes stengiamės rinktis  vadinamuosius įdomius objektus arba tokius, kurie bus naudingi moksliniam darbui. Šis vienuolynas, kuris buvo daugybę kartų perstatinėjamas - nuo XVI iki XVIII amžiaus - būtent toks yra. Tai -baroku aplipdyta gotika“, - pasakojo profesoriai pabrėždami, kad Varšuvos senamiestis po karo buvo atstatytas, be kita ko, būtent dėka panašių praktikų, kurias kadaise buvo atlikę architektūros studentai, sudarę tikslius pastatų planus. Daug žmonių iš Baltarusijos ir Ukrainos atvažiuoja į Varšuvos politechnikos Lenkijos architektūros katedrą norėdami gauti duomenų apie įvairius sugriautus istorijos paminklus, apie kuriuos duomenų nėra tose valstybėse.

Nekantrus vargonų laukimas

Michal (Michał) Michalski) iš Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ pabrėžė, kad finansinis instrumentas, padedantis remti įvairius projektus, susijusius su lenkų kultūros paveldo apsauga, yra ministro Piotro Glinskio (Piotr Gliński) inicijuota programa „Nacionalinio paveldo apsauga užsienyje“. Vykdant ją yra finansuojami trijų rūšių projektai: dokumentavimo ir inventorizavimo darbai (tai, ką darė studentai iš Varšuvos Vilniaus dominikonų vienuolyne. - Red.), restauravimo projektai pasirinktuose itin vertinguose objektuose ir plačiai suprantamos populiarinimo programos - įvairios konferencijos, mokslo sesijos, parodos ir kiti renginiai.

Pareiškėjai gali teikti prašymus dėl dalinio finansavimo, o ypatingais ir pagrįstais atvejais - ir dėl visiško savo pateiktų projektų finansavimo.

„Šiuo metu Vilniuje, be kita ko, iš Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos lėšų atliekame darbus trijose bažnyčiose: pas pranciškonus Trakų gatvėje, Šv. Dvasios bažnyčioje ir pas bernardinus. Panašūs projektai finansuojami Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje, o taip pat - Moldovoje, Sakartvele, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Argentinoje. Jau antrą sezoną kartu su lietuvių restauratoriais dirbame prie labai vertingų XVIII a. vidurio Casparinio vargonų Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje. Tai - vienas vertingiausių instrumentų Lietuvoje ir lenkų restauratoriai su didžiuliu pasitenkinimu dirba kartu su kolegomis iš Lietuvos“, - sako M. Michalski, kuris su komisija iš Lenkijos atvyko įvertinti, kaip vyksta darbai ir kokiame etape jie yra.

Džiaugsmo dėl to, kad bažnyčia susidomėjo atitinkamos struktūros, neslepia parapijiečiai, kurie tiki, kad prie Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių esantį bažnyčios ir vienuolyno kompleksą pavyksta prikelti.

„Tikiuosi, kad ministerijai padedant bus išsaugotos vertingos freskos ir sieninė tapyba vienuolyno galerijose, kurios šiuo metu yra neprieinamos lankytojams“, - pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ pastebėjimais pasidalijo vargonininkas Romuald Seniuc, kuris nekantriai laukia momento, kada galės sėsti prie istorinių Casparinio vargonų ir išgauti iš jo garsus Dievo šlovei.

Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis