„Atvykome kaip piligrimai į Barį, prie lango, plačiai atverto į Rytus, širdyse atsinešėme savo Bažnyčias, tautas ir žmonės, kurie gyvena didžio sielvarto slegiami. Jiems mes sakome: esme su jumis“, kalbėjo popiežius Pranciškus.
„Artimuosiuose Rytuose yra mūsų visų dvasinės šaknys. Tačiau virš to nuostabaus regiono, ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais, susitelkė sunkūs tamsūs debesys – karas, smurtas, griovimas, okupacijos, įvairios fundamentalizmo formos, priverstinė migracija, likimo valiai palikti žmonės, daugeliui visa tai matant ir tylint ar netgi pritariant. Artimieji Rytai tapo žeme žmonių, verčiamų palikti savo žemę. Yra rizika, kad ten neliks mūsų tikėjimo brolių ir seserų, kad bus sudarkytas tos žemės veidas, nes Artimieji Rytai be krikščionių nebūtų Artimieji Rytai“.
„Melskimės visi kartu, prašykime dangaus Viešpatį tos taikos, kurios pasaulio galingieji nesugebėjo duoti. Visi drauge kartokime: „Tebūna tavyje ramybė!“ Kartu su psalmininku visų pirma maldaukime taikos Jeruzalei, šventam, Dievo mylimam, bet žmonių sužeistam miestui, dėl kurio ir šiandien Viešpats verkia. „Tebūna tavyje ramybė!“ Abejingumas žudo, tad mes norime būti balsas, kuris priešinasi žudymui abejingumu. Norime būti balsas tų, kurie neturi balso, kurie springsta ašaromis, nes Artimieji Rytai šiandien lieja ašaras, kenčia ir tyli“.
„Melskimės už mažuosius, paprastuosius, sužeistuosius, už tuos, su kuriais Dievas – tebūna ramybė!“
