Visų pirma žinia, skelbimas: „Viešpats prisikėlė“. Šiuose žodžiuose telpa visa mūsų tikėjimo esmė. Šiuos žodžius nuo pat to ryto krikščionys kartojo vienas kitam, kad jie net tapo krikščionišku pasisveikinimu. Žinia, kad Kristus priskėlė buvo staigmena prie kapo atėjusioms moteris ir po jų atskubėjusiems apaštalams Petrui ir Jonui. Visos Dievo naujienos yra mums staigmenos. Taip buvo nuo pat mūsų tikėjimo pradžios, sakė popiežius, primindamas, kad ir mūsų tikėjimo tėvui Abraomui buvo didelė staigmena, kai jis išgirdo Dievą sakant: „Palik savo gimtąją šalį ir keliauk, ten, kur nurodysiu“. Dievas mus stebina savo staigmenomis. Jo staigmenos paliečia širdį, sukrečia gyvenimą, kai to visai nesitikime.

Kitas žodis – skubėjimas. Moterys, radusios tuščią kapą, skuba apie tai pranešti apaštalams. Apaštalai, išgirdę juos nustebinusią naujieną, skuba prie kapo. Visada Dievo naujienos mus paskatina leistis į kelionę, skubėti. Popiežius priminė, kad ir Kalėdų naktį piemenims buvo pasakyta: skubėkite pas gimusį pasaulio Išganytoją. Arba vėliau, kai apaštalas Andriejus sutiko Jėzų, jis tuoj pat nuskubėjo pas savo brolį Petrą jam pranešti: „radome Mesiją!“ Tačiau, pastebėjo popiežius, nors skubėjimas yra spontaniškas žmogaus atsakas į Viešpaties žiną, Viešpats yra kantrus, laukia. Jis kantriai palaukia ir tų, kurie neskuba. Kristus kantriai palaukė, kol apaštalas Tomas ramiai viską ištyręs, išpažins tikėjimą prisikėlimu.

Tą trečiąja dieną apaštalų išgirsta žinia juos nustebino ir jie nuskubėjo prie kapo. O mes: ar skubame? Gal dainuojame taip dažnai skambančią dainelę: „rytoj, rytoj“? Ką man sako Petrą ir Joną ištikusi staigmena? Ar sugebu stebėtis? Ar tikiu? Kaip sutinku šių, 2018 m. Velykų žinią?