Popiežiaus Mišios San Giovanni Rotonde
Šventąsias Mišias popiežius aukojo aikštėje priešais šv. t. Pijaus šventyklą. Popiežius ir šį kartą kalbėjo apie atmetimo kultūros nesiskaitymą su mažaisiais, vargstančiaisiais. Popiežius kvietė Mišių dalyvius įsidėmėti tris Mišių skaitiniuose nuskambėjusius žodžius: malda, mažumas ir išmintis.
Evangelija pristato besimelžiantį Jėzų. Jėzus parodo savo mokiniams kaip melstis. Todėl šiandien verta pasvarstyti ar mūsų malda panaši į Jėzaus ir ar pakankamai meldžiamės taip, kaip Jėzus išmokė, ar mūsų malda nepavirtusi tik karts nuo karto pakylančiu pagalbos šauksmu, o gal būt įsivaizduojame maldą tik kaip reguliariai vartojamas apraminimo tabletes?
Popiežius sakė, kad malda yra kažkas kita: Malda yra meilės veiksmas, buvimas su Dievu, kai jam atnešame gyvąjį pasaulį: malda yra nepakeičiamas dvasinis gailestingumo darbas. Jei nepavesime Viešpačiui savo brolių, nepristatysime jam situacijų, tai kas tai padarys už mus? Kas užtars tuos, kurie siekia pasibelsti į Dievo širdį, kad atvertų stokojančiai žmonijai gailestingumo duris? Popiežius priminė, kad būtent šios priežastys paskatino šv. t. Pijų iš Pietrelčinos steigti maldos grupes.
Popiežius pakartojo t. Pijus raginimą maldos grupių atstovams: „Malda, kaip vieninga visų gerų sielų jėga, pakeičia pasaulį, atnaujina sąžines, išgydo ligonis, pašventina darbą, sukilnina ligonių palydėjimą, suteikia moralinę jėgą, sugražina šypseną ir Dievo palaimą visiems, kurie kenčia ir vargsta“. Įsidėmėkime šiuos žodžius, paragino Pranciškus, ir dar kartą paklauskime savęs: ar meldžiuosi? Kai meldžiuosi, ar šlovinu, ar moku šlovinti ir nešti gyvenimą Dievui?
Jėzus šlovina Tėvą už tai, kad apreiškė mažutėliams savo karalystės slėpinius. Tokie yra ligoniai: juose apsigyvenęs Jėzus. Meilus ligonių slaugymas, pasilenkimas prie artimo žaizdų, yra būdas sutikti Jėzų. Tie, kurie globoja mažuosius yra Dievo pusėje, jie nugali atmetimo kultūrą, kuri priešingai, renkasi galiūnus, o vargstančiuosius laiko nenaudingais. Kas renkasi mažutėlius, skelbia gyvybės pranašystę prieš mirties pranašus, kurie visais laikais, taip pat šiandien, atmeta žmones, vaikus ir senelius, kaip nereikalingus. Kas nenaudinga – atmetama. Mažutėliai šiandien negeidžiami. Todėl nesiskaitoma ir su Jėzumi.
Šv. Pijus paaukojo savo gyvenimą nesuskaičiuojamoms kančioms, kad per jas broliai susitiktų su Viešpačiu. Lemiamas būdas Jį sutikti t. Pijui buvo per Išpažintį, Susitaikymo Sakramentą. Būtent jame prasideda ir atgyja gyvenimo išmintis, jame prasideda širdžių gijimas. T. Pijus buvo Išpažinties apaštalas. Jis ir šiandien kviečia į Išpažintį. Jis mums sako: „Kur keliauji? Pas Jėzų ar pas savąjį nusiminimą? Pas ką grįžti? Pas tą, kuris išgelbės, ar į savo nuopuolius, nusiminimus ir nuodėmes? Ateik. Viešpats laukia tavęs! Drąsos, nėra tokios rimtos priežasties, kuri tave atskirtų nuo Jo gailestingumo“, sako šv. t. Pijus.
Maldos grupės, „Kančių palengvinimo namų“ ligoniai ir Išpažintis yra trys regimi ženklai, primenantys tris brangius paveldus: maldą, mažumą, ir dievišką išmintį. Prašykime malonės juos ugdyti kasdien, baigė homiliją San Giovanni Rotonde popiežius Pranciškus.
