Nors ir suprasdamas savo tautos kaltę, Mozė ją myli ir drąsiai prašo Dievą jos nebausti. Mozė negudrauja, nepataikauja, drąsiai sako Dievui tai ką galvoja. Dievui patinka tokia malda. Dievas mato nuoširdų karštą maldavimą ir jį išklauso.
„Jokio pataikavimo. Aš esu su savo tauta. Ir esu su Tavimi. Tokia yra užtarimo malda. Malda, kurioje viskas drąsiai išsakoma, kalbama Viešpačiui tiesiai į akis. Jis yra kantrus. Taip pat ir užtarimo maldoje reikia kantrybės. Jei pažadame už ką nors melstis, negana tik sukalbėti „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“. Ne. Jei tu pažadi melstis už kitą žmogų, tu privalai melstis kaip Mozė. Reikia kantrybės.“
Šventajame Rašte netrūksta tokios ištvermingos maldos pavyzdžių. Popiežius paminėjo kanaanietę, Jericho akląjį. „Užtarimo maldoje reikalingi du dalykai – drąsa ir kantrybė. Jei noriu, kad Viešpats mane išklaustų, turiu pas Jį sugrįžti, sugrįžti ir sugrįsti, belstis, belstis ir belstis į jo duris, į Dievo širdį. Turiu melstis iš visos širdies. Jei to prašymo, su kuriuo kreipiuosi į Dievą, nepaimu rimtai į širdį, jei nemyliu žmogaus, už kurį meldžiuosi, tuomet ir melsdamasis nebūsiu nei drąsus, nei ištvermingas“.
„Viešpats mus tesuteikia šią malonę: malonę melstis Dievo akivaizdoje laisviems, kaip jo vaikai; melstis ištvermingai; melstis kantriai. O visų pirma melstis, žinant, kad kalbamės su Tėvu, kad Tėvas mane išklausys. Viešpats tepadeda mums išmokti tokios užtarimo maldos“.
Vatikano radijas
