Or­ga­ni­zuo­ti iko­nų ta­py­mo už­si­ė­mi­mus - tai Vil­niaus Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios rek­to­riaus tė­vo Ma­re­ko Det­la­fo (Ma­rek Det­tlaff) idė­ja. Dar siek­da­mas, kad bū­tų grą­žin­tos vie­nuo­ly­no pa­tal­pos, jis kū­rė pla­nus, kam ga­li­ma bū­tų pa­nau­do­ti at­gau­tus pa­sta­tus.

„Iko­nos ta­py­mas - tai sa­vo­tiš­kas Die­vo pa­veiks­lo kū­ri­mas ne tik ant len­tos, bet ir sa­vo šir­dy­je. To­dėl ti­kiu, kad šie už­si­ė­mi­mai at­neš daug ge­ro tiems, ku­rie jais nau­do­ja­si“, - tei­gia tė­vas Ma­rek. Pran­ciš­ko­nas pa­kvie­tė ben­dra­dar­biau­ti Eg­lę Ju­re­vi­čę, tri­jų vai­kų mo­ti­ną, ku­ri jau 12 me­tų ta­po iko­nas. Jau dau­ge­lį me­tų yra su­si­ju­si su pran­ciš­ko­nų baž­ny­čio­je vyk­do­ma ga­ny­to­jiš­ka veik­la, yra bai­gu­si dai­lės stu­di­jas Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te (da­bar­ti­nis Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tas).

Pa­lai­min­tas lai­kas
Pir­muo­siuo­se už­si­ė­mi­muo­se, ku­rie vy­ko spa­lį, lap­kri­tį ir gruo­dį, da­ly­va­vo pen­kios mo­te­rys. Su­si­tik­da­vo 4 va­lan­das trun­kan­čio­se pa­mo­ko­se du kar­tus per sa­vai­tę. Iš vi­so tu­rė­jo 16 už­si­ė­mi­mų. Kai ku­rios iš da­ly­vių gir­dė­jo apie ga­li­my­bę da­ly­vau­ti te­ra­pi­jo­je, to­dėl iš anks­to re­zer­va­vo lai­ką už­si­ė­mi­mas, ki­tos - pa­ma­tė skel­bi­mą ant baž­ny­čios du­rų ir nu­ta­rė iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas, dar ki­tos - ieš­ko­jo nu­si­ra­mi­ni­mo nuo sku­ban­čio gy­ve­ni­mo rit­mo. Įdo­mu, kad vi­soms tai bu­vo dva­si­nis nuo­ty­kis, ku­ris, kaip sa­ko, iš­mo­kė jas nuo­lan­ku­mo, mal­dos ir nu­si­ra­mi­ni­mo.

„Aš as­me­niš­kai da­ly­vau­ju dai­lės už­si­ė­mi­muo­se, ku­rie or­ga­ni­zuo­ja­mi Ant­akal­nio se­niū­ni­jo­je, to­dėl esu su­si­dū­ru­si su ta­py­ba. Ta­čiau iko­nog­ra­fi­ja - tai vi­siš­kai kas ki­ta: rei­ka­lau­ja ro­mu­mo ir pa­klus­nu­mo tai­syk­lėms“, - po­kal­by­je su „Vil­niaus kraš­to sa­vait­raš­čiu“ pa­sa­ko­ja Lio­nia Po­lons­ka­ja. Nu­ta­py­tą Kris­taus iko­ną kol kas lai­kys pas sa­ve. Sva­jo­ja nu­ta­py­ti dar vie­ną - Die­vo Mo­ti­nos iko­ną. „Ap­mel­siu šias iko­nas na­muo­se, o po kiek lai­ko ati­duo­siu jas sa­vo duk­roms“, - sa­vo pla­nais da­li­ja­si po­nia Lio­nia.

Įdo­mu, kad kū­ry­bi­nį pro­ce­są su­da­rė ne tik dar­bas ta­pant iko­nas. Su­si­ti­ki­mus ly­dė­da­vo mal­dos, nes, kaip tei­gia Eg­lė, iko­nog­ra­fas ta­py­da­mas pri­va­lo mels­tis pra­šy­da­mas Die­vo įkvė­pi­mo ir pa­ves­da­mas Jam tuos, ku­riems ji tar­naus kul­to tiks­lais. „Bu­vo sun­ku: ran­ka ne­pri­pra­tu­si prie tep­tu­ko, trūks­ta bet ko­kių ta­py­bos pa­grin­dų, ta­čiau su­si­ti­ki­mai su iko­nų ta­py­ba - tai bu­vo pa­lai­min­tas lai­kas, kai Die­vas gy­dė ma­no šir­dį, ra­mi­no ją ir va­lė. Per pir­muo­sius už­si­ė­mi­mus akys pri­tvink­da­vo aša­rų“... - at­vi­rau­ja Re­gi­na Kar­po­vič, Vil­niaus kul­tū­ros ir dva­sin­gu­mo cen­tro di­rek­to­rė, pri­dur­da­ma, kad per už­si­ė­mi­mus iš­nyk­da­vo lai­ko su­vo­ki­mas, o ke­tu­rios va­lan­dos pra­bėg­da­vo la­bai grei­tai.

At­ras­tas pa­šau­ki­mas
Eg­lės nuo­ty­kis su iko­nog­ra­fi­ja pra­si­dė­jo prieš dvy­li­ka me­tų. Nuo vai­kys­tės ji bu­vo įsi­trau­ku­si į Baž­ny­čio­je vyk­do­mą ga­ny­to­jiš­ką veik­lą, o ly­gia­gre­čiai ją ly­dė­jo me­nas. Au­go Vil­niaus se­na­mies­ty­je ir sa­vo kie­me daž­nai ma­ty­da­vo Dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tus ir dės­ty­to­jus. Vie­nas mėgs­ta­miau­sių jos už­si­ė­mi­mų bu­vo ste­bė­ti, kaip iš bal­to la­po iš­ny­ra pa­veiks­las. Mo­kyk­lo­je mer­gai­tė lan­kė dai­lės bū­re­lį, o po to - dai­lės mo­kyk­lą. Ta­čiau mo­ky­to­jų nu­si­vy­li­mas - ne­sto­jo stu­di­juo­ti į aka­de­mi­ją, o pa­si­rin­ko Pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to Dai­lės fa­kul­te­tą. Nes ant­ro­ji jos gy­ve­ni­mo aist­ra - dar­bas su vai­kais ir jau­ni­mu.

„Ma­no gy­ve­ni­me bu­vo lai­kas, kai la­bai ak­ty­vai veik­da­vau baž­ny­ti­nia­me gy­ve­ni­me: skam­bin­da­vau gi­ta­ra mal­dos gru­pė­se, dirb­da­vau su vai­kais, da­ly­vau­da­vau įvai­rio­se lab­da­rin­go­se ak­ci­jo­se. Toks ak­ty­vu­mas yra nor­ma­lus bren­di­mo lai­ko­tar­piu, ta­čiau lai­kui bė­gant pra­dė­jau ieš­ko­ti kai ko kon­kre­taus, sta­bi­laus. Sa­vo kū­ry­bo­je vi­sa­da do­mė­da­vau­si sak­ra­lu­mo sri­ti­mi, net ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro dar­bus sky­riau an­ge­lų te­ma­ti­kai me­ne. Ta­čiau vė­liau at­ėjo tuš­tu­ma, sa­vo­tiš­kas nu­si­vy­li­mas ir klau­si­mas: kas to­liau? Da­ly­va­vau su­si­kau­pi­mo die­no­se, ku­rias ve­dė jė­zui­tas Sta­sys Ka­zė­nas. Per 10 die­nų re­ko­lek­ci­jas, ku­rios vy­ko vi­siš­ko­je ty­lo­je, sa­vo šir­dy­je iš­gir­dau žo­džius: ta­pyk iko­nas. Šie žo­džiai su­kė­lė kar­tu ir šo­ką (nes tai bu­vo taip ne­ti­kė­ta), ir pa­lai­mą (nes juos ly­dė­jo vi­di­nė ra­my­bė). At­si­da­viau Jė­zui ir pa­sa­kiau: „Vieš­pa­tie, jei to no­ri, tai vesk ma­ne.“ Ir Die­vas pra­dė­jo ves­ti: da­vė man iko­nog­ra­fi­jos mo­ky­to­ją iš Pa­lan­gos Ma­rių Vi­luc­ką ir jo žmo­ną Ga­bi­ją, ku­rie įve­dė ma­ne į iko­nog­ra­fi­jos pa­sau­lį“, - pa­sa­ko­ja Eg­lė.

Iko­nų ta­py­to­jas - ve­da­mas Die­vo
M. Vi­luc­kas yra ne­įga­lus, ser­ga ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi, ta­po, be ki­ta ko, pa­de­da­mas žmo­nos. Iš jų Eg­lė iš­mo­ko tiek ta­py­ti iko­nas, tiek tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti dar­bui. Bu­vo pir­mo­ji jų mo­ki­nė.

„Ži­no­mas sta­čia­ti­kių iko­nog­ra­fas tė­vas Ze­no­nas sa­ky­da­vo: „Jei no­ri iš­mok­ti ta­py­ti iko­nas, tu­ri tam skir­ti 10 me­tų, o jei tu­ri me­ni­nį iš­si­la­vi­ni­mą, tai pri­reiks pen­kio­li­kos me­tų.“ Iš­mok­ti stan­dar­tai ne tik ne­pa­de­da, at­virkš­čiai, net­gi truk­do. Iko­nų ta­py­mas rei­ka­lau­ja pa­klus­nu­mo ir nuo­lan­ku­mo. Su­pra­tau, kad iko­nog­ra­fi­jo­je vi­sa­da bū­siu mo­ki­nė, įran­kis Die­vo ran­ko­se. Tai man di­džiau­sia lai­mė ir do­va­na“, - aiš­ki­na Eg­lė pri­dur­da­ma, kad iko­nog­ra­fi­ja ne­ga­li bū­ti pa­grin­di­nis pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis.

Po pir­mų­jų iko­nų ta­py­mo pa­mo­kų Pa­lan­go­je, ji moks­lus tę­sė Vil­niu­je. Sos­ti­nė­je vie­šė­jo ita­lų iko­nų ta­py­to­jas ber­nar­di­nas tė­vas Karlas Bertagnin (Car­lo Ber­tag­nin, šiuo me­tu  gy­ve­nan­tis ben­druo­me­nė­je Kre­tin­go­je), jis or­ga­ni­zuo­da­vo iko­nų ta­py­mo kur­sus. Apie iko­nas Eg­lė ga­li pa­sa­ko­ti va­lan­dų va­lan­das. Pa­brė­žia, kad tai la­bai se­nas me­nas Baž­ny­čio­je, sie­kian­tis dar IV am­žių. Tai ka­dai­se bu­vo vien vie­nuo­lių dar­bas - sa­vo ce­lių ty­lo­je jie at­si­duo­da­vo iko­nų ta­py­mo dar­bui. Iko­nas rei­kia ta­py­ti pa­gal nu­sta­ty­tus pa­vyz­džius, me­to­dus ir prin­ci­pus, t. y. pa­gal ka­no­ną. Ka­no­nas nu­sta­to vi­sus pa­veiks­lo kū­ri­mo prin­ci­pus: nuo me­džia­gos (len­tos) pa­ruo­ši­mo iki for­mos, kom­po­zi­ci­jos tu­ri­nio, da­žų dė­ji­mo bū­do, jų rū­šies ir sim­bo­li­kos. Iko­nų ta­py­ba - tai sa­vo­tiš­kas ta­py­mas žo­džiu. Iko­nos ta­py­to­jas yra ne tiek dai­li­nin­kas, kiek te­olo­gas, o per pa­veiks­lus per­duo­da Evan­ge­li­ją. Iš čia yra ki­lu­si to­kia są­vo­ka kaip iko­nos ra­šy­mas.

„Kiek­vie­na de­ta­lė šia­me pa­veiks­le tu­ri sa­vo reikš­mę, to­dėl iko­nog­ra­fi­jo­je nė­ra lais­vės ir im­pro­vi­za­ci­jos. Iko­nog­ra­fai iš pra­džių su­si­pa­žįs­ta su se­nų meist­rų kū­ri­niais, „iš­skai­to“ jų per­duo­tą Baž­ny­čios moks­lą, mo­ko­si per­tei­ki­mo tra­di­ci­jos. Vis­kas jau jiems yra su­teik­ta, be­lie­ka iš­mok­ti ir ei­ti nu­sta­ty­tu ke­liu. Čia nė­ra ir nie­ko at­si­tik­ti­nio: vis­kas, pra­de­dant li­ni­ja ir spal­va, tu­ri te­olo­gi­nę reikš­mę. Iko­nų ta­py­bo­je per­spek­ty­va daž­nai bū­na at­virkš­ti­nė - per­spek­ty­vos taš­kas yra pa­veiks­lo prie­ky­je, kas su­da­ro įspū­dį, kad li­ni­jos ar­tė­ja prie ste­bė­to­jo ir iko­nos pa­sau­lis at­si­su­ka į jį. Pa­vyz­džiui, Jė­zaus vei­das iko­no­je ne­iš­reiš­kia jo­kių emo­ci­jų: nei kan­čios, nei džiaugs­mo, nes Jis yra čia ir da­bar. Jo no­sis vi­sa­da vaiz­duo­ja­ma il­ga ir tie­si, kas sim­bo­li­zuo­ja pa­kė­li­mą pas Die­vą. Žvilgs­nis vi­sa­da nu­kreip­tas į žiū­ro­vą. Tai kvie­ti­mas as­me­niš­kai ben­drau­ti su Die­vu, su­glaus­tos ir siau­ros lū­pos (be aist­rin­gu­mo: be go­du­mo ir aist­ros) kvie­čia ado­ruo­ti ty­lo­je“, - aiš­ki­na Eg­lė.

Dar­bas ir mal­da
Su­de­rin­ti aist­rą ta­py­bai ir šei­my­ni­nį gy­ve­ni­mą nė­ra leng­va. Ne­įkai­no­ja­ma pa­ra­ma yra jai vy­ras - Ro­bert Ju­re­vič, ku­ris ne tik rū­pi­na­si  šei­mos iš­lai­ky­mu, bet ir pa­va­duo­ja žmo­ną, kai ši ima­si tep­tu­ko ir da­žų. Pa­grin­di­nis jos dar­bas yra mo­kyk­lo­je, ten ve­da dai­lės pa­mo­kas. Kaip tei­gia, vai­kų gi­mi­mas (Be­ne­dik­tui 7-eri, Ma­nu­e­liui – 5-eri, Urie­liui - 2,5 me­tų) ir mo­ti­nys­tės atos­to­gos da­vė jai lai­ko ta­py­ti iko­nas.

„Vi­są sa­vo dar­bą tu­riu pri­tai­ky­ti prie šei­mos gy­ve­ni­mo rit­mo. Vy­riau­sia­sis sū­nus pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, o du jau­nes­ni - dar­že­li­nu­kai, to­dėl ta­py­bai iš­nau­do­ju kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę, pa­vyz­džiui, kai vai­kai mie­ga ar­ba yra dar­že­ly­je. Tai ga­na reik­li už­duo­tis: taip su­pla­nuo­ti šei­mos lai­ką, kad ras­tum jo ta­py­ti. Nors kas­die­ny­bė at­ne­ša įvai­rių ne­ti­kė­tu­mų: kiek puo­dų su­de­gi­nau ta­py­da­ma iko­nas. Bū­na, kad prie vie­no sta­lo sė­di­me ke­tu­rie­se: aš ta­pau iko­ną, ber­niu­kai at­si­ne­ša spal­vi­ni­mo kny­gu­tes ir vi­si kar­tu dir­ba­me. Ta­čiau ta­pant iko­ną rei­kia izo­liuo­tis, su­si­kaup­ti, kon­tem­pliuo­ti, to­dėl tu­riu ras­ti ra­maus lai­ko, kad nie­kas man ne­truk­dy­tų dirb­ti ir mels­tis“, - pa­sa­ko­ja Eg­lė, pri­dur­da­ma, kad iko­nų daž­nai už­si­sa­ko įvai­rių pa­ra­pi­jų ben­druo­me­nės, re­čiau - pa­vie­niai as­me­nys ar šei­mo­s.

Ne­tu­ri in­ter­ne­ti­nės sve­tai­nės, ne­rek­la­muo­ja sa­vo veik­los, nes ne­no­ri, kad šis dar­bas tap­tų ver­slu. Ta­čiau, kai bai­gia vie­ną iko­ną, vi­sa­da at­si­ran­da kaž­kas, kas pa­da­ro už­sa­ky­mą ki­tam dar­bui.

Vis­kas tu­ri sa­vo reikš­mę
Kal­bant apie „vir­tu­vę“, vis­kas pra­si­de­da nuo len­tos pa­ruo­ši­mo, o šios už­sa­ko­mos iš ama­ti­nin­kų, ku­rie dir­ba su ati­tin­ka­mų me­džių rū­ši­mis. Len­ta yra ly­gi, iš vie­nos pu­sės tu­ri ne­di­de­lį įdu­bi­mą, kas yra įskai­to­ma kaip dan­giš­ko­ji bu­vei­nė. Pa­den­gia­ma kiš­kių odos kli­jais, vė­liau - med­vil­ni­ne me­džia­ga ir ga­liau­siai grun­tuo­ja­ma gip­su, kol pa­vir­šius taps stip­rus ir ly­gus lyg ak­muo. Tik ant to yra ta­po­ma iko­na, pa­nau­do­jant na­tū­ra­lius da­žus ir kiau­ši­nio emul­si­ją. Na­tū­ra­lios pa­veiks­lo su­de­da­mo­sios da­lys - tai ir­gi sim­bo­lis: vi­sa gam­ta įsi­trau­kia ati­duo­da­ma pa­gar­bą Die­vui. Da­žų dė­ji­mas ant len­tos - tai, kaip tei­gia Eg­lė, la­bai daug lai­ko rei­ka­lau­jan­tis ir il­gas pro­ce­sas, ku­rio ne­ga­li­ma spar­tin­ti. Kiek­vie­nas tep­tu­ko po­tė­pis yra kar­to­ja­mas po ke­lias­de­šimt kar­tų ir kiek­vie­ną­kart rei­kia lauk­ti, kol da­žai iš­džius.

„Svar­bus ele­men­tas, ku­ris kren­ta į akis, kai žiū­ri­me į iko­ną, yra auk­sas. Tai - dau­giau nei da­žai, tai Die­vo Ka­ra­lys­tės žen­klas, die­viš­ku­mo sim­bo­lis“, - pa­brė­žia pa­šne­ko­vė. „Pa­na­šiai ir ko­lo­ris­ti­ka. Kiek­vie­na spal­va tu­ri sa­vo reikš­mę: Jė­zaus tu­ni­kos rau­do­nu­mas reiš­kia Jo ka­ra­liš­ku­mą, die­viš­ku­mą, o mė­ly­nu­mas pa­brė­žia Jo žmo­giš­ku­mą.

Per iko­nų ta­py­mo už­si­ė­mi­mus pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­ne Eg­lė sten­gė­si per­duo­ti sa­vo pir­mie­siems mo­ki­niams kuo dau­giau ži­nių. Nu­ta­py­tos iko­nos bu­vo pa­šven­tin­tos per šv. Mi­šias gruo­džio 8 die­ną - per Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to pra­si­dė­ji­mo iš­kil­mes. Įdo­mu, kad iko­na yra šven­ti­na­ma per šv. Mi­šias, o per pa­mal­das tu­ri bū­ti ant al­to­riaus, ant ku­rio ku­ni­gas ce­leb­ruo­ja Eu­cha­ris­ti­ją. Pa­veiks­las nė­ra ap­šlaks­to­mas van­de­niu, o ap­smil­ko­mas su­kal­bant spe­cia­lią mal­dą.

Pir­mo­ji iko­no­te­ra­pi­jos se­si­ja pas pran­ciš­ko­nus bai­gė­si. Da­bar pa­skelb­tas pri­ėmi­mas į ki­tus už­si­ė­mi­mus, ku­rie vyks sau­sio 8-ko­vo 2 die­no­mis pir­ma­die­niais ir penk­ta­die­niais 17 val. 30 min.

Te­re­sa Vo­ro­bej
Vilniaus krašto savaitraštis