Organizuoti ikonų tapymo užsiėmimus - tai Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektoriaus tėvo Mareko Detlafo (Marek Dettlaff) idėja. Dar siekdamas, kad būtų grąžintos vienuolyno patalpos, jis kūrė planus, kam galima būtų panaudoti atgautus pastatus.
„Ikonos tapymas - tai savotiškas Dievo paveikslo kūrimas ne tik ant lentos, bet ir savo širdyje. Todėl tikiu, kad šie užsiėmimai atneš daug gero tiems, kurie jais naudojasi“, - teigia tėvas Marek. Pranciškonas pakvietė bendradarbiauti Eglę Jurevičę, trijų vaikų motiną, kuri jau 12 metų tapo ikonas. Jau daugelį metų yra susijusi su pranciškonų bažnyčioje vykdoma ganytojiška veikla, yra baigusi dailės studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabartinis Lietuvos edukologijos universitetas).
Palaimintas laikas
Pirmuosiuose užsiėmimuose, kurie vyko spalį, lapkritį ir gruodį, dalyvavo penkios moterys. Susitikdavo 4 valandas trunkančiose pamokose du kartus per savaitę. Iš viso turėjo 16 užsiėmimų. Kai kurios iš dalyvių girdėjo apie galimybę dalyvauti terapijoje, todėl iš anksto rezervavo laiką užsiėmimas, kitos - pamatė skelbimą ant bažnyčios durų ir nutarė išbandyti savo jėgas, dar kitos - ieškojo nusiraminimo nuo skubančio gyvenimo ritmo. Įdomu, kad visoms tai buvo dvasinis nuotykis, kuris, kaip sako, išmokė jas nuolankumo, maldos ir nusiraminimo.
„Aš asmeniškai dalyvauju dailės užsiėmimuose, kurie organizuojami Antakalnio seniūnijoje, todėl esu susidūrusi su tapyba. Tačiau ikonografija - tai visiškai kas kita: reikalauja romumo ir paklusnumo taisyklėms“, - pokalbyje su „Vilniaus krašto savaitraščiu“ pasakoja Lionia Polonskaja. Nutapytą Kristaus ikoną kol kas laikys pas save. Svajoja nutapyti dar vieną - Dievo Motinos ikoną. „Apmelsiu šias ikonas namuose, o po kiek laiko atiduosiu jas savo dukroms“, - savo planais dalijasi ponia Lionia.
Įdomu, kad kūrybinį procesą sudarė ne tik darbas tapant ikonas. Susitikimus lydėdavo maldos, nes, kaip teigia Eglė, ikonografas tapydamas privalo melstis prašydamas Dievo įkvėpimo ir pavesdamas Jam tuos, kuriems ji tarnaus kulto tikslais. „Buvo sunku: ranka nepripratusi prie teptuko, trūksta bet kokių tapybos pagrindų, tačiau susitikimai su ikonų tapyba - tai buvo palaimintas laikas, kai Dievas gydė mano širdį, ramino ją ir valė. Per pirmuosius užsiėmimus akys pritvinkdavo ašarų“... - atvirauja Regina Karpovič, Vilniaus kultūros ir dvasingumo centro direktorė, pridurdama, kad per užsiėmimus išnykdavo laiko suvokimas, o keturios valandos prabėgdavo labai greitai.
Atrastas pašaukimas
Eglės nuotykis su ikonografija prasidėjo prieš dvylika metų. Nuo vaikystės ji buvo įsitraukusi į Bažnyčioje vykdomą ganytojišką veiklą, o lygiagrečiai ją lydėjo menas. Augo Vilniaus senamiestyje ir savo kieme dažnai matydavo Dailės akademijos studentus ir dėstytojus. Vienas mėgstamiausių jos užsiėmimų buvo stebėti, kaip iš balto lapo išnyra paveikslas. Mokykloje mergaitė lankė dailės būrelį, o po to - dailės mokyklą. Tačiau mokytojų nusivylimas - nestojo studijuoti į akademiją, o pasirinko Pedagoginio universiteto Dailės fakultetą. Nes antroji jos gyvenimo aistra - darbas su vaikais ir jaunimu.
„Mano gyvenime buvo laikas, kai labai aktyvai veikdavau bažnytiniame gyvenime: skambindavau gitara maldos grupėse, dirbdavau su vaikais, dalyvaudavau įvairiose labdaringose akcijose. Toks aktyvumas yra normalus brendimo laikotarpiu, tačiau laikui bėgant pradėjau ieškoti kai ko konkretaus, stabilaus. Savo kūryboje visada domėdavausi sakralumo sritimi, net bakalauro ir magistro darbus skyriau angelų tematikai mene. Tačiau vėliau atėjo tuštuma, savotiškas nusivylimas ir klausimas: kas toliau? Dalyvavau susikaupimo dienose, kurias vedė jėzuitas Stasys Kazėnas. Per 10 dienų rekolekcijas, kurios vyko visiškoje tyloje, savo širdyje išgirdau žodžius: tapyk ikonas. Šie žodžiai sukėlė kartu ir šoką (nes tai buvo taip netikėta), ir palaimą (nes juos lydėjo vidinė ramybė). Atsidaviau Jėzui ir pasakiau: „Viešpatie, jei to nori, tai vesk mane.“ Ir Dievas pradėjo vesti: davė man ikonografijos mokytoją iš Palangos Marių Vilucką ir jo žmoną Gabiją, kurie įvedė mane į ikonografijos pasaulį“, - pasakoja Eglė.
Ikonų tapytojas - vedamas Dievo
M. Viluckas yra neįgalus, serga cerebriniu paralyžiumi, tapo, be kita ko, padedamas žmonos. Iš jų Eglė išmoko tiek tapyti ikonas, tiek tinkamai pasiruošti darbui. Buvo pirmoji jų mokinė.
„Žinomas stačiatikių ikonografas tėvas Zenonas sakydavo: „Jei nori išmokti tapyti ikonas, turi tam skirti 10 metų, o jei turi meninį išsilavinimą, tai prireiks penkiolikos metų.“ Išmokti standartai ne tik nepadeda, atvirkščiai, netgi trukdo. Ikonų tapymas reikalauja paklusnumo ir nuolankumo. Supratau, kad ikonografijoje visada būsiu mokinė, įrankis Dievo rankose. Tai man didžiausia laimė ir dovana“, - aiškina Eglė pridurdama, kad ikonografija negali būti pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Po pirmųjų ikonų tapymo pamokų Palangoje, ji mokslus tęsė Vilniuje. Sostinėje viešėjo italų ikonų tapytojas bernardinas tėvas Karlas Bertagnin (Carlo Bertagnin, šiuo metu gyvenantis bendruomenėje Kretingoje), jis organizuodavo ikonų tapymo kursus. Apie ikonas Eglė gali pasakoti valandų valandas. Pabrėžia, kad tai labai senas menas Bažnyčioje, siekiantis dar IV amžių. Tai kadaise buvo vien vienuolių darbas - savo celių tyloje jie atsiduodavo ikonų tapymo darbui. Ikonas reikia tapyti pagal nustatytus pavyzdžius, metodus ir principus, t. y. pagal kanoną. Kanonas nustato visus paveikslo kūrimo principus: nuo medžiagos (lentos) paruošimo iki formos, kompozicijos turinio, dažų dėjimo būdo, jų rūšies ir simbolikos. Ikonų tapyba - tai savotiškas tapymas žodžiu. Ikonos tapytojas yra ne tiek dailininkas, kiek teologas, o per paveikslus perduoda Evangeliją. Iš čia yra kilusi tokia sąvoka kaip ikonos rašymas.
„Kiekviena detalė šiame paveiksle turi savo reikšmę, todėl ikonografijoje nėra laisvės ir improvizacijos. Ikonografai iš pradžių susipažįsta su senų meistrų kūriniais, „išskaito“ jų perduotą Bažnyčios mokslą, mokosi perteikimo tradicijos. Viskas jau jiems yra suteikta, belieka išmokti ir eiti nustatytu keliu. Čia nėra ir nieko atsitiktinio: viskas, pradedant linija ir spalva, turi teologinę reikšmę. Ikonų tapyboje perspektyva dažnai būna atvirkštinė - perspektyvos taškas yra paveikslo priekyje, kas sudaro įspūdį, kad linijos artėja prie stebėtojo ir ikonos pasaulis atsisuka į jį. Pavyzdžiui, Jėzaus veidas ikonoje neišreiškia jokių emocijų: nei kančios, nei džiaugsmo, nes Jis yra čia ir dabar. Jo nosis visada vaizduojama ilga ir tiesi, kas simbolizuoja pakėlimą pas Dievą. Žvilgsnis visada nukreiptas į žiūrovą. Tai kvietimas asmeniškai bendrauti su Dievu, suglaustos ir siauros lūpos (be aistringumo: be godumo ir aistros) kviečia adoruoti tyloje“, - aiškina Eglė.
Darbas ir malda
Suderinti aistrą tapybai ir šeimyninį gyvenimą nėra lengva. Neįkainojama parama yra jai vyras - Robert Jurevič, kuris ne tik rūpinasi šeimos išlaikymu, bet ir pavaduoja žmoną, kai ši imasi teptuko ir dažų. Pagrindinis jos darbas yra mokykloje, ten veda dailės pamokas. Kaip teigia, vaikų gimimas (Benediktui 7-eri, Manueliui – 5-eri, Urieliui - 2,5 metų) ir motinystės atostogos davė jai laiko tapyti ikonas.
„Visą savo darbą turiu pritaikyti prie šeimos gyvenimo ritmo. Vyriausiasis sūnus pradėjo lankyti mokyklą, o du jaunesni - darželinukai, todėl tapybai išnaudoju kiekvieną laisvą minutę, pavyzdžiui, kai vaikai miega arba yra darželyje. Tai gana reikli užduotis: taip suplanuoti šeimos laiką, kad rastum jo tapyti. Nors kasdienybė atneša įvairių netikėtumų: kiek puodų sudeginau tapydama ikonas. Būna, kad prie vieno stalo sėdime keturiese: aš tapau ikoną, berniukai atsineša spalvinimo knygutes ir visi kartu dirbame. Tačiau tapant ikoną reikia izoliuotis, susikaupti, kontempliuoti, todėl turiu rasti ramaus laiko, kad niekas man netrukdytų dirbti ir melstis“, - pasakoja Eglė, pridurdama, kad ikonų dažnai užsisako įvairių parapijų bendruomenės, rečiau - pavieniai asmenys ar šeimos.
Neturi internetinės svetainės, nereklamuoja savo veiklos, nes nenori, kad šis darbas taptų verslu. Tačiau, kai baigia vieną ikoną, visada atsiranda kažkas, kas padaro užsakymą kitam darbui.
Viskas turi savo reikšmę
Kalbant apie „virtuvę“, viskas prasideda nuo lentos paruošimo, o šios užsakomos iš amatininkų, kurie dirba su atitinkamų medžių rūšimis. Lenta yra lygi, iš vienos pusės turi nedidelį įdubimą, kas yra įskaitoma kaip dangiškoji buveinė. Padengiama kiškių odos klijais, vėliau - medvilnine medžiaga ir galiausiai gruntuojama gipsu, kol paviršius taps stiprus ir lygus lyg akmuo. Tik ant to yra tapoma ikona, panaudojant natūralius dažus ir kiaušinio emulsiją. Natūralios paveikslo sudedamosios dalys - tai irgi simbolis: visa gamta įsitraukia atiduodama pagarbą Dievui. Dažų dėjimas ant lentos - tai, kaip teigia Eglė, labai daug laiko reikalaujantis ir ilgas procesas, kurio negalima spartinti. Kiekvienas teptuko potėpis yra kartojamas po keliasdešimt kartų ir kiekvienąkart reikia laukti, kol dažai išdžius.
„Svarbus elementas, kuris krenta į akis, kai žiūrime į ikoną, yra auksas. Tai - daugiau nei dažai, tai Dievo Karalystės ženklas, dieviškumo simbolis“, - pabrėžia pašnekovė. „Panašiai ir koloristika. Kiekviena spalva turi savo reikšmę: Jėzaus tunikos raudonumas reiškia Jo karališkumą, dieviškumą, o mėlynumas pabrėžia Jo žmogiškumą.
Per ikonų tapymo užsiėmimus pranciškonų vienuolyne Eglė stengėsi perduoti savo pirmiesiems mokiniams kuo daugiau žinių. Nutapytos ikonos buvo pašventintos per šv. Mišias gruodžio 8 dieną - per Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo iškilmes. Įdomu, kad ikona yra šventinama per šv. Mišias, o per pamaldas turi būti ant altoriaus, ant kurio kunigas celebruoja Eucharistiją. Paveikslas nėra apšlakstomas vandeniu, o apsmilkomas sukalbant specialią maldą.
Pirmoji ikonoterapijos sesija pas pranciškonus baigėsi. Dabar paskelbtas priėmimas į kitus užsiėmimus, kurie vyks sausio 8-kovo 2 dienomis pirmadieniais ir penktadieniais 17 val. 30 min.
Teresa Vorobej
Vilniaus krašto savaitraštis