„Kaip Petro įpėdinio, mano pareiga sustiprinti jus tikėjime. Tačiau norėčiau, kad žinotumėte, jog šiandien, savo žodžiais ir savo buvimu, taip pat ir jūs sustiprinate mane tikėjime ir man suteikiate didelį džiaugsmą“, - rašo popiežius Pranciškus ir priduria – „Katalikų bendruomenė Bangladeše yra maža. Bet esate tarsi garstyčių grūdelis, kurį Dievas sunokina kai ateina laikas. Džiaugiuosi matydamas, kaip šis grūdelis auga ir būdamas tiesioginiu liudytoju gilaus tikėjimo, kurį Dievas jums davė. Galvoju apie atsidavusius misionierius ir tikinčiuosius, kurie sėjo ir rūpinosi šiuo tikėjimo grūdeliu beveik penkis amžius. Netrukus aplankysiu kapines ir melsiuosi už tuos vyrus ir moteris, kurie su tokiu dosnumu tarnavo šiai vietinei Bažnyčiai. Pažvelgęs į jus, matau misionierius, kurie tęsia šį šventą darbą. Taip pat matau daug pašaukimų, gimusių šioje žemėje: tai ženklas malonių, kuriomis Viešpats ją apdovanoja. Ypač džiaugiuosi klauzūros seserų buvimu tarp mūsų, ir jų maldomis“.
Pati bažnyčios, kurioje jie susitiko, dedikacija Rožiniui, anot popiežiaus, primena, jog ši malda yra nuostabi tikėjimo slėpinių meditacija, dvasinio gyvenimo ir apaštalinės tarnystės kalvė. Kad ir kas ją kalbėtų, visus ji skatina vienybėje su Marija pilnai dovanoti gyvenimą Kristui. Skatina dalyvauti Marijos rūpestyje Dievo valia, kaip kad Apsireiškimo metu, Kristaus atjautoje žmonijai, kuri buvo parodyta ant Kryžiaus, ir Bažnyčios džiaugsme, kai iš prisikėlusio Viešpaties gavo Šventosios Dvasios dovaną. Pranciškus trumpai iškleidė šias tris temas.
Kaip Viešpats paruošė Mariją Apsireiškimui, į kurį ji atsakė su meile ir pasitikėjimu, taip Viešpats ruošia ir mus, kiekvieną kviesdamas vardu. Atsakymas į šį kvietimą trunka visą gyvenimą. Kiekvieną dieną esame kviečiami rūpintis Viešpačiu maldoje, mąstyti Jo žodžius, ieškoti Jo valios. Nes be tokio asmeniško susitikimo su Kristumi vargu ar įmanoma vykdyto Jo misiją, kaip prieš tai kalbėjo vienas iš liudytojų, t. Abelis.
Rožinis įveda į Jėzaus kančios ir mirties apmąstymą. Įsigilinę į skausmingus slėpinius atrandame ir jų gelbstinčią galią bei kvietimą į juos įsilieti savo gyvenimu, savo atjauta ir savęs atidavimu. Kunigystė ir vienuolinis gyvenimas nėra karjera. Nėra priemonės skintis kelią. Tai tarnystė, įsiliejimas į Kristaus meilę, kuris aukojasi dėl savo kaimenės.
„Įkūnijame šią atjautą kai lydime žmones, ypač kančios ir išbandymų metu, padedame atrasti Jėzų“, - rašo popiežius. Apie tai kalbėjo ir kitas liudytojas, t. Franco, misionierius.
Bažnyčios džiaugsmas, apie kurį liudijo sesuo Marija Chandra ir seminaristas Marcelis. Pasak popiežiaus, Rožinis mus pripildo džiaugsmu dėl Kristaus triumfo prieš mirtį, dėl jo pakilimo iki Tėvo dešinės ir Šventosios Dvasios išliejimo pasaulyje. „Visa mūsų tarnystė yra skirta skelbti Evangelijos džiaugsmą“, - pabrėžia jis, pridurdamas, kad tai nereiškia nematyti vargų ir sunkumų. Priešingai, jie labai gerai pažįstami. Tačiau pasitikime, kad Kristaus meilės jėga įveikia blogį ir melo Kunigaikštį, siekiantį mus apgauti. „Niekada neleiskite, kad dėl savo trūkumų ar tarnystės iššūkių prarastumėte drąsą. Jei malda kreipsitės į Viešpatį ir siūlysite Kristaus atjautą savo broliams ir seserims, Viešpats tikrai pripildys jūsų širdis savo Šventosios Dvasios guodžiančiu džiaugsmu“, - užtikrina Pranciškus, pakviesdamas visus prisidėti prie jo maldos, prašant, kad su Rožinio Marijos užtarimu būtume „vis džiugesni Evangelijos jėgos liudytojai“, sugebantys gydyti ir taikyti pasaulį.
lt.radiovaticana.va
